Pasirūpinti maistu – tėvų užduotis. Dievas pamaitino dykumoje savo tautą, davė manos ir mėsos, atvedė prie vandens šaltinių. Jėzus mokiniams duoda duonos ir vyno – savo Kūną ir Kraują. Kūnas bib-line samprata yra tai, kas trapu, žemiška. O kraujas ženklina gyvybę, kurią gauname iš Dievo. Ji priklauso tik Dievui. Jėzus atiduoda apaštalams bei mums savo žmogiškumą ir dieviškumą – visą save.

Jėzus paėmė duoną ir davė jos mokiniams (kaip ir pamaitindamas minią duona bei žuvimi). Tarp šių dviejų veiksmų dar sukalbėjo palaiminimą ir laužė. Laiminti – reiškia atsigręžti į Dievą, iš kurio visa kyla, o laužyti — tai pagalvoti apie visus žmones, kad jiems užtektų. Viską, ką tik turime, gauname iš Dievo, ir tai skirta ne vien asmeninei naudai. Eucharistijos duona laužoma, dalijama ir atiduodama. Gyventi Eucharistija — ne tik priimti Komuniją, ją adoruoti, bet suvokti visa ko šaltinį — Dievą. Taip pat prisiminti žmones, kuriems ji duodama, ir leisti, kad būtų „laužomas“ ir išdalijamas mūsų laikas, jėgos, sveikata, dėmesys, turtas. Jei Eucharistija labai konkrečiai nepriartina mūsų prie žmonių ir nesuvienija su jais, – ar ji tikrai švenčiama? Apaštalas Paulius rašė: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai.“ Bet tiesa ir tai, kad be Eucharistijos maisto ir sustiprinimo nepajėgsime susivienyti su visus apimančiu Kristumi, t. y. jo Kūnu.