Reikia čia pat paaiškinti, kad ši dovana neturi būti tapatinama su kam nors jaučiama užuojauta ar gailesčiu artimui; ji nurodo mūsų priklausomybę Dievui ir mūsų gilų ryšį su juo, ryšį, kuris suteikia prasmę mūsų gyvenimui ir išlaiko mus vientisus, laiduoja bendrystę su Juo netgi sunkiausiais ir labiausiai varginančiais momentais.

Šis ryšys su Viešpačiu neturi būti suprantamas kaip pareiga ar paliepimas. Tai iš vidaus kylantis ryšys. Tai yra širdimi išgyvenamas santykis: Jėzaus mums dovanota draugystė su Dievu, draugystė, kuri keičia mūsų gyvenimą ir pripildo jį entuziazmo bei džiaugsmo.

Todėl maldingumo dovana sukelia pirmiausia mūsų dėkingumą ir šlovinimą. Tai yra tikriausia mūsų kulto bei garbinimo prasmė ir priežastis. Kai Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties buvimą ir visą jo meilę mums, ji sušildo širdį ir visai natūraliai veda mus į maldą ir šventimą. Todėl maldingumas yra sinonimiškas tikrai religinei dvasiai, sūniškam pasitikėjimui Dievu, gebėjimui melstis su meile ir paprastumu, būdingu turintiems nuolankią širdį.