Lukšių Šv. Juozapo parapija
EUCHARISTIJA
Antra Pamokėlė
Antra pamokėlė – Mozė ir 10 Dievo Įsakymų
Susipažinome su pirmųjų žmonių istorija. Sužinojome, kad žmogus nusidėjo Dievui padarydamas labai sunkią nuodėmę.
Žmogus maldavo Dievą kad jo pasigailėtų ir Dievas pasigailėjo. Pasigailėjo Dievas žmogaus ne gražindamas atgal jį į rojų (Dievo Karalystę), bet kad pats žmogus atitaisytų savo padarytą nuodėmę, suprastų kokia baisi yra bet kokia nuodėmė, o supratęs mokėtų be jos gyventi ir taip įžengti į rojų (Dievo Karalystę).
Vieną kartą žmogus savo laisva valia paklausęs žalčio (velnio), tapo jo vergijoje, todėl ir dabar pats žmogus be Dievo pagalbos išsivaduoti negali.
Kaip ir pirmoji žmogaus nuodėmė, taip ir visos nuodėmės turi savo pasekmes. O Dievui atsiteisti jau žmogus nėra pajėgus. Todėl ir Dievas pažadėjo žmogui atsiųsti Išgelbėtoją, savo Sūnų, kuris prisiimtų visas žmogaus nuodėmes ir Dievui atsiteistų. Bet kad tai įvyktų , reikėjo žmogų paruošti. Dievas siuntė žmogaus istorijoje pranašus, kurių pareiga buvo parodyti žmogui ką blogai jis daro, kad mokėtų įveikti gyvenimo sunkumus, priminti apie ateinantį Dievo Sūnų Išganytoją.
Praleidę daugelį pranašų, apsistosime prie vienos istorijos, tai Mozės istorija ir 10 Dievo įsakymų.
MOZĖ VEDA TAUTĄ PER DYKUMĄ
Dievas gelbsti Mozę
Egipto sostą užėmė naujas karalius. Bijodamas izraelitų, jis tarė: «Jie gausūs ir stiprūs. Netrukus pasidarys dar gausesni už mus. Ne, to nebus!» Ir pradėjo faraonas varginti izraelitus sunkiais darbais: uždėjo lažą, paskyrė prižiūrėtojus, įsakė statyti du miestus. Dar daugiau. Paliepė visus izraelitų naujagimius berniukus skandinti Nilo upėje. «Be sūnų ilgai neišsilaikys jokia tauta», — svarstė faraonas.
Viena motina, norėdama išgelbėti savo vaikutį, paslėpė jį namuose. Po trijų mėnesių, nebegalėdama ilgiau slėpti, ji paėmė pintinėlę iš papiruso nendrių ir ištepė derva. Paskui paguldė vidun kūdikį ir padėjo pintinę Nilo meldyne. Berniuko sesuo Marija iš tolo stebėjo, kas bus su broliuku.
Netrukus prie Nilo nusileido pasimaudyti faraono duktė. Pastebėjusi melduose pintinėlę, ji pasiuntė savo tarnaitę ją atnešti. Atidengus pintinę, rado verkiantį kūdikį ir jo pagailo. Tuo tarpu Marija, išlindusi iš nendryno, paklausė: «Gal man nueiti ir atvesti moterį, kuri rūpintųsi juo?» Faraono duktė sutiko: «Gerai, nueik!» Mergaitė nuėjo ir atvedė mamą.
Valdovo duktė jai padavė kūdikį, liepė rūpintis ir maitinti. Berniukui paūgėjus, motina grąžino jį faraono dukteriai. Ši davė jam vardą Mozė. Auklėjo jį karaliaus rūmuose kaip egiptietį, tačiau jaunuolis nepamiršo priklausąs pavergtai izraelitų tautai. Kartą jis pamatė, kaip vienas egiptietis mušė žydą. Supykęs, Mozė užmušė skriaudiką ir, bijodamas faraono keršto, pabėgo. Leidosi į Madiano kraštą, ir apsigyvenęs pas kunigą Jitrą, ganė jo avis. (Iš. 1-2)
Dievas siunčia Mozę
Tuomet pasigirdo balsas: «Moze, Moze! Aš esu tavo tėvo Dievas — Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Tai išgirdęs, Mozė užsidengė rankomis veidą, nedrįsdamas pažvelgti. O Dievas kalbėjo: «Aš pamačiau savosios tautos vargus Egipte, išgirdau jos skundą prieš prispaudėjus. Žinau jos kančią. Taigi, siunčiu tave pas faraoną. Tu išvesi mano tautą iš Egipto».
Mozė atsakė: «Kas aš esu, kad nuėjęs pas faraoną jam įsakinėčiau?»
Dievas tarė: «Aš būsiu su tavimi».
Tuomet Mozė paklausė: «Izraelitai netikės manimi, kai pasakysiu: mane pas jus atsiuntė jūsų tėvų Dievas. Jie mane klaus: o kuo jis vardu? Ką aš tada jiems sakysiu?»
Dievas atsiliepė: «Aš esu Esantysis, toks mano vardas visiems laikams».
Mozė skundėsi: «Viešpatie, esu neiškalbingas.
Dievas paliepė: «Eik, aš tau įkvėpsiu, ką turi kalbėti».
Mozė vėl priešinosi: «Siųsk ką nors kitą..».
Tačiau Dievas buvo jį išsirinkęs.
Susiruošęs, Mozė kartu su šeima iškeliavo į Egiptą. Ten, drauge su savo broliu Aaronu sušaukė tautos seniūnus. Jiems papasakojo visa, ką Dievas kalbėjo Mozei. Tai išgirdę, izraelitai pagarbino Viešpatį. (Iš. 3)
Mozė pas faraoną
Po to, Mozė su Aaronu, nuėję pas faraoną, bylojo: «Taip kalba Dievas: Duok mano tautai laisvę»!
Faraonas visai neketino jų išleisti. Jis atsiliepė: «Kas gi tas izraelitų Dievas, kurio įsakymui turėčiau paklusti? Aš jo nepažįstu ir Izraelio neišleisiu! Aš dar pasunkinsiu jums lažą, kad net mintis apie laisvę neateitų».
Tą pačią dieną tautos prižiūrėtojams išleido naują įsakymą: «Taip apsunkinkite izraelitų darbą, kad jie būtų užimti ir daugiau nebepaisytų apgaulingų kalbų».
Izraelitai dejavo po baudžiavos našta.
Mozė meldėsi ir Viešpats jam pažadėjo: «Aš esu Dievas ir išvesiu jus iš Egipto. Padarysiu jus savąja tauta ir jūs pažinsite mane. Aš nuvesiu jus į kraštą, kurį atiduoti esu prisiekęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jūs jį pa-veldėsite».
Greitai faraonas pajuto Dievo galią. Sunkios bausmės kankino Egipto žemę: kruša, skėriai, gyvulių maras. Sparvomis knibždėte knibždėjo namai. Skaudžios votys vargino žmones ir gyvulius. Faraonas suprato, kad Dievas jį baudžia. Devynis kartus apsimetė norįs išlaisvinti izraelitus, tačiau vos tik bausmė praslinkdavo, — duotą žodį atšaukdavo. (Iš. 5-11)
Velykų naktis
Dievas kalbėjo Mozei: «Šiąnakt faraonas paleis jus į laisvę. Susiruoškite kelionei! Kiekviena šeima tepasirūpina avinėlį. To avinėlio krauju patepkite savo namų durų staktas. Apsiaukite kurpėmis, laikykite rankoje lazdą, ir paskubomis valgykite Velykų avinėlį. Šiąnakt mirs kiekvienas egiptiečių pirmgimis. Pro jūsų namus, kurių staktas patepsite avinėlio krauju, mirties angelas praeis»
Viskas įvyko, kaip Dievas sakė. Išmirė tiek turtingųjų, tiek ir vargšų sūnūs. Tą naktį egiptiečiai verkė savo vaikų. Pasišaukęs Mozę ir Aaroną, faraonas įsakė: «Greitai išeikite! Pasiimkite visa, kas jums priklauso». Izraelitai, su dideliu džiaugsmu, susitelkę kaip vienas, iškeliavo iš Egipto.
Šių pirmųjų Velykų nakties žydai niekad neužmiršo. Iš kartos į kartą pasakodavo, ką Dievas padarė išrinktajai tautai. Sulaukę pirmgimio, jį pašvęsdavo Dievui. Kasmet švęsdami Paschą, išėjimo šventę, vaikams aiškindavo jos reikšmę: «Galinga ranka išvedė mus Dievas iš egiptiečių nelaisvės». (Iš. 12-13)
Dievas išlaisvina savo tautą
Faraonas gailėjosi paleidęs izraelitus į laisvę. Jis paliepė kariuomenei ir raitininkams pasivyti iškeliavusius žydus. Pastarieji jau buvo įsirengę stovyklą prie Raudonosios jūros. Vienas sargybinis, išvydęs dulkių debesį, sušuko: «Egiptiečiai vejasi!» Izraelitai persigando. Nebuvo jokios išeities: iš paskos artėjo faraono kariuomenė, priešais bangavo jūra. Jie pradėjo skųstis Mozei: «Kam mus išvedei į šitą pražūtį? Čia visi žūsime!» Mozė atsiliepė: «Nebijokite, šiandien jūs išvysite didžią Dievo galybę». Tuomet, jis ištiesė ranką virš jūros, kaip Dievas buvo įsakęs, ir stipriam vėjui pučiant, jūros vandenys prasiskyrė. Visa Izraelio tauta žygiavo jūros dugnu.
Egiptiečiai, pasiekę jūros krantą, ilgai nedelsė — puolė vytis. Tačiau tas pats kelias, kuriuo izraelitai ėjo pasitikėdami Dievu, egiptiečiams tapo keliu į pražūtį. Vanduo vėl suplūdo į senąją vietą, užliedamas raitininkus ir vežimus, — visą faraono kariuomenę. Žydai buvo išgelbėti. Dievas dar kartą parodė jiems savo rankos galybę.
Tuomet Mozė, kartu su visa besidžiaugiančia tauta, giedojo Dievui padėkos ir šlovinimo giesmę: «Aš giedosiu Viešpačiui, nes jis prakilniausias, žirgą ir vežimą nubloškė jūron..». (Iš. 14-15)
Dievas rūpinasi savo tauta
Palikę Raudonosios jūros pakrantę, izraelitai leidosi tolyn į dykumą. Po trijų dienų kelionės, jie pagaliau aptiko šaltinį, tačiau vanduo jame buvo kartus. Tauta pradėjo murmėti prieš Mozę: «Mes mirštame ištroškę».
Mozė šaukėsi Dievo. Viešpats jį išklausė: parodė gabalą medžio ir liepė įmesti į vandenį. Įmetus, vanduo pasidarė saldus ir pavargusi tauta numalšino troškulį.
Kiek paėjus toliau, jie vėl priekaištavo Mozei: «Kam mus išvedei į šią dykumą? Verčiau būtume pasilikę vergais Egipte. Ten sėdėjome prie mėsos puodų ir sočiai valgėme duonos».
Tada Dievas prabilo Mozei: «Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek reikia jos dienai. Vakarais jūs turėsite valgyti mėsos, o rytais pasisotinsite duona».
Ir iš tikrųjų. Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė žemę. O ryte aplink stovyklą krito migla. Kai ji išsisklaidė, ant žemės paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai, lyg kruopos. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: «Manhū?», tai reiškia: «Kas tai?» Mozė jiems paaiškino: «Tai duona, kurią jums Viešpats duoda valgyti».
Ir taip, per 40 kelionės metų, Dievas juos maitino mana. (Iš. 15,22 – 16,15)
Dievo sandora su išrinktąja tauta
Izraelio tauta žygiavo per dykumą, iš vienos oazės į kitą. Trečią mėnesį įsirengė stovyklą ties Sinajaus kalnu. Kalno viršūnėje Dievas prabilo Mozei: «Štai ką paskelbk izraelitams. Jūs patys regėjote, ką padariau egiptiečiams. Nešdamas lyg erelio sparnais, atsivedžiau jus į šią vietą. Tad, jei klausysite manojo balso ir laikysitės sandoros, — jūs būsite mano ypatinga nuosavybė visų tautų tarpe. Juk man priklauso visas pasaulis, o jūs būsite išrinktoji šventoji tauta. Sudarau su jumis sandorą».
Nulipęs nuo kalno, Mozė sušaukė žmones ir perdavė visa, ką Dievas jam buvo pavedęs. Tauta vieningai pareiškė: «Mes vykdysime visa, ką Dievas kalbėjo!» Sinajaus kalne Dievas davė savo tautai įsakymus, galiojančius visiems žmonėms ir visiems laikams. Visi, kurie tikrai jų laikosi, patiria Kūrėjo meilę ir ištikimybę.
Dievas kalbėjo: «Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės ir vergijos namų.
1.Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Nepasidirbk sau jokio stabo.
2.Netark mano vardo be reikalo.
3.Septintąją dieną švęsk. Ji skirta Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia niekam dirbti.
4.Gerbk savo tėvą ir motiną.
5.Nežudyk.
6.Nesvetimauk.
7.Nevok.
8.Neliudyk neteisiai prieš savo artimą.
9.Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.
10.Negeisk svetimo turto».
Dievas įrėžė tautai, duotus įsakymus į dvi akmenines plokštes ir liepė Mozei padėti jas sandoros skrynioje. Jos turėjo liudyti Viešpaties sudarytą sandorą su Izraelio tauta. (Iš. 19-20)
Gyvenimo taisyklės
Klausyk Izraelio tauta: Viešpats yra tavo Dievas, jis vienintelis Viešpats. Mylėk tad jį visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. (Įst. 6,4-5)
Laikykis ir vykdyk visus jo įsakymus. Iš to tautos spręs apie jūsų išmintį ir mokslingumą. (Įst. 4,6)
Neskriausk našlės ar našlaičio. O jei tu juos skriausi ir jie manęs šauksis, tuomet aš jų šauksmą išgirsiu ir mano rūstybė užsidegs prieš tave. (Iš. 22,21)
Jei pamatysi kito žmogaus klaidžiojantį jautį ar avį, nepraeik pro šalį. Nuvesk gyvulį atgal pas jo šeimininką. (Įst. 22,1)
Nesulaikyk algos beturčiui, dirbančiam tavo naudai. Išmokėk jam algą tą pačią dieną. (Įst. 24,14-15) Kuomet renki alyvų vaisius ar skini vynuoges, — dalį palik beturčiams. (Įst. 24,20-22)
Neskriausk svetimšalio savo žemėje. Mylėk jį kaip save patį. (Kun. 19,33-34)
Atsistok prieš žilą galvą, gerbk senelį ir bijok Viešpaties Dievo. (Kun. 19,32)
Kas keiktų savo tėvą ar motiną, tebūnie užmuštas. (Kun. 20,9)
Nekeik kurčio ir neklaidink aklo. Teisdamas neatsižvelk į asmens kilmingumą. (Kun. 19,14-15)
Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Viešai pabark giminaitį, kad tu dėl jo neturėtum nuodėmės. Nesiek atkeršyti ir niekam nejausk pagiežos. Mylėk savo artimą kaip save patį». (Kun. 19,17-18)
Mozės mirtis
Dievas išlaisvino savo tautą iš egiptiečių vergijos. Dėl neištikimybės Viešpačiui, jie 40 metų turėjo klajoti po dykumą. Tačiau Dievas jais rūpinosi, auklėjo ir vedė į Pažadėtąją Žemę. Žydai tapo vieningi ir išmoko sugyventi vieni su kitais. Vyrai ir moterys, kurie buvo su Moze palikę Egiptą, mirė dykumoje. Pasenęs, Mozė pajuto artėjančią mirtį. Jis tarė: «Koks tu laimingas, Izraeli! Kas tau gali prilygti, Dievo išgelbėtoji tauta?» Po to jis užlipo į Nebo kalno viršūnę. Dievas parodė jam visą Kanaano žemę, kurią buvo prisiekęs atiduoti izraelitams. Mozė mirė neįžengęs į Pažadėtąją Žemę. Viešpats jam buvo pasakęs: «Aš tau parodysiu tą kraštą, tačiau neįžengsi į jį». Trisdešimt dienų raudojo izraelitai, netekę Mozės. (Įst. 33-34)
Pamokėlės klausimai
1. Ką Dievas siuntė žmonėms, kad paruoštų žmones Atpirkėjo atėjimui, parodytų, ką blogai žmonės daro?
Atsakymas: Dievas siuntė pranašus, kad jie žmones ruoštų Atpirkėjo atėjimui
2. Ką Dievas siuntė, kad išvestų Izraelio tautą iš vergijos?
Atsakymas: Dievas siuntė Mozę, kad su Dievo pagalba, Izraelio tauta būtų išvaduota iš vergijos
3. Kas davė žmonėms 10 Dievo įsakymų?
Atsakymas: 10 Dievo įsakymų žmonėms davė Dievas per Mozę.
Iš katekizmo išmokstama
Švč. Trejybės pagarbinimas, Apaštalų tikybos išpažinimas ir 10 Dievo įsakymų.
Katekizmas
Katekizmas PDF formatu kurį galite parsisiųsti į savo kompiuterį ar telefoną paspaudę ant paveikslėlio
