Lukšių Šv. Juozapo parapija
EUCHARISTIJA
Ketvirta Pamokėlė
Šv. Mišių įsteigimas
Praėjusiose pamokėlėse kalbėjome apie Dievo planą išgelbėti žmonija iš velnio vergovės į kurią buvo patekę dar pačioje žmogaus gyvavimo pradžioje. Kalbėjome, kaip Dievas siuntė pranašus, kurie skelbė Išganytojo (Išgelbėtojo) atėjimą.
Jau kalbėjome kaip Dievas pažadą įvykdė ir atsiuntė Išganytoją Jėzų Kristų.
Šioje 4-oje pamokėlėje sužinosime šio Dievo plano patį pagrindą, tai Šv. Mišių įsteigimą. Bet prieš tai turime žinoti, kad Jėzus Kristus, būdamas 30-ies metų, pirmiausia pradėjo mokinti žmones. (Pagal to meto įstatymus, mokinti buvo galima tik sulaukus 30-ies metų. Jėzus Kristus vykdė visus įstatymus, kokius žmogus turėjo laikytis). Taip ruošdamas žmones atpirkimo (išgelbėjimo nuo velnio vergovės) momentui.
3 metus vaikščiodamas po visas apylinkes, Jėzus gydė sergančiuosius, padėjo slegiamiems žmonėms atleisdamas jų nuodėmes, bet visada padėdamas žmonėms juos mokino. Buvo ir tokių žmonių, kurie Jėzaus mokinimo nepriėmė, bet labai ant Jo pyko ir norėjo nužudyti. Žmonės nežinojo, kad nužudydami Jėzų Kristų, jie padarė tai, ką Dievas nuo pat pradžių ir buvo pažadėjęs.
Jėzus keliauja Velykų šventėms
į Jeruzalę
Artėjant Velykų šventėms, Jėzus kalbėjo apaštalams: «Štai keliaujame Jeruzalėn; ten būsiu išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams. Jie pasmerks mane mirti ir atiduos romėnams. Tie išjuoks mane, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų aš prisikelsiu». (Mk 10,32-34)
Jiems prisiartinus prie miesto, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: «Eikite į kaimą. Ten rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite man. Jeigu kas nors paklaustų: Ką čia darote?, atsakykite: Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins». Nuėję jiedu rado viską, kaip Mokytojas sakė, ir atvedė asilaitį. Užsėdęs ant jo, Jėzus jojo į Jeruzalę.
Daugybė žmonių išėjo jo pasitikti. Vieni tiesė ant kelio savo drabužius, tarsi puošnų kilimą, kiti, nulaužę palmių šakeles, klojo jas ant kelio. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: «Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!» (Mk 11,1-10)
Judas išduoda Jėzų
Iki Velykų tebuvo likę tik pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Bet jie sakė: «Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio».
Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: «Esu pariryžęs išduoti jums Jėzų». Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų, — trisdešimt sidabrinių. Jis ėmė ieškoti progos Jėzui išduoti. (Mk 14,1-2; 10-11)
Paskutinė Vakarienė
Atėjus dienai, kada žydai pjauna Velykų avinėlį, Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: «Eikite į miestą. Ten jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, ir sakykite namų šeimininkui: Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę? Ir jis parodys jums kambarį».
Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.
Atėjus vakarui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Jis tarė jiems: «Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje». Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: «Imkite ir valgykite, — tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas». Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę vyno; vėl sukalbėjo padėkos maldą ir davė savo mokiniams, tardamas: «Ši taurė yra Naujoji, Amžinoji Sandora; tai mano kraujas, kuris už jus ir visus žmones praliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui». (Lk 22,8-20)
Jėzaus mokinių skiriamasis ženklas
Jėzui atėjo metas iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą. Todėl, mylėdamas apaštalus, paliko jiems pavyzdį, kaip jie turi mylėti vienas kitą.
Vakarieniaujant, Jėzus pakilo nuo stalo ir persijuosė rankšluosčiu. Paskui įsipylė vandens į praustuvą ir ėmė mazgoti mokiniams kojas. Simonas Petras pasipriešino: «Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!» Jėzus jam atsakė: «Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi. Petras atsiliepė: «Tu niekada nemazgosi man kojų!» Bet Jėzus tarė: «Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi». Tada Petras sušuko: «Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!»
Sugrįžęs prie stalo, Jėzus paklausė: «Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems tarnauti. Aš jums daviau pavyzdį. Mylėkite vieni kitus! Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs turite vienas kitą mylėti! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs esate mano draugai. Darykite, ką jums įsakau».
Jėzus kalbėjo toliau: «Jau nebeilgai būsiu su jumis. Bet neišsigąskite! Tikite Dievą — tikėkite ir mane! Einu pas Tėvą jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums Globėją, Šventąją Dvasią. Tai Tiesos Dvasia. Ji išmokys jus visko ir visa primins, ką esu jums kalbėjęs. (Jn 13-15)
Jėzus meldžiasi Alyvų darželyje
Po vakarienės Jėzus su mokiniais išėjo į daržą Alyvų kalne. Atėjus į vietą, juos įspėjo: «Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!».
Palikęs mokinius kiek nuošaly, Jėzus atsiklaupęs meldėsi: «Tėve, jei nori, atitolink nuo manęs šitą kančią ir mirtį! Tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!» Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jėzus tarė jiems: «Kodėl miegate? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą!»
Jam bekalbant, pasirodė ginkluotas būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos — Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus ir pabučiavo jį. Jėzus jam tarė: «Judai, pabučiavimu tu išduodi mane».
Mokiniai, nujausdami kas toliau bus, klausė: «Viešpatie, gal stoti gintis?» Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną, ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: «Liaukitės!» Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį.
Atėjusiems jo suimti, Jėzus pasakė: «Išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais. Ar nebuvau kasdien su jumis šventykloje? Kodėl ten nedrįsote pakelti prieš mane rankos? Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, dabar tamsybių siautėjimas». (Lk 22,39-53)
Petras išsigina savo Viešpaties
Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras kiek palaukė, paskui sekė iš tolo. Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir šildėsi. Petras atsisėdo kartu. Viena tarnaitė, pamačiusi jį, atpažino: «Šitas buvo kartu su Jėzumi!»
Petras išsigynė: «Aš nepažįstu jo!»
Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: «Tu esi vienas iš Jėzaus mokinių!»
Petras vėl išsigynė: «Ne, tikrai ne aš!»
Po valandos dar kažin kas ėmė tvirtinti: «Tu buvai kartu su juo, juk tu galilėjietis!»
Tuomet jis ėmė prisiekinėti: «Aš nepažįstu to žmogaus». Tuoj pat pragydo gaidys ir Petras atsiminė jam pasakytus Viešpaties žodžius: «Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi». Atsistojęs jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. (Lk 22,54-62)
Jėzus prieš aukščiausiąją tarybą
Rytui išaušus, susirinko tautos senūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivedė Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: «Jei tu Išganytojas, kurį Dievas pažadėjo siųsti savo tautai, tai prisipažink mums!» Jėzus atsiliepė: «Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manimi netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite.Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo dešinėje». Tada jie visi sujudo klausti: «Tai tu esi Dievo Sūnus?» O jis atsakė: «Taip yra, kaip sakote:
Aš Esu!» Tuomet, visi pasipiktinę, sušuko: «Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!» (Lk 22,66-71)
Piloto teisme
Tautos vadai nusivedė Jėzų pas romėnų vietininką Poncijų Pilotą ir kaltino: «Jis kiršina tautą, tvirtina esąs Išganytojas, karalius». Tada Pilotas klausė Jėzų: «Ar tu esi karalius?»
Jėzus atsakė: «Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Antraip mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso».
Pilotas dar paklausė: «O kas yra tiesa?»
Po šių žodžių, jis kreipėsi į tautos vyresniuosius ir minią: «Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?»
Tada jie ėmė šaukti: «Ne šitą, bet Barabą!» O Barabas buvo plėšikas.
Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę iš erškėčių pajuokos vainiką, užspaudė jam ant galvos, apsiautė purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: «Sveikas, žydų karaliau!» Ir daužė jam į veidą.
Pilotas, išvedęs Jėzų kaltintojams, tarė: «Štai žmogus!» Tie ėmė šaukti: «Ant kryžiaus jį!» Pilotas sakė: «Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės!» Jie gi atkirto: «Mes turime Įstatymą, pagal kurį jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi». Matydamas, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja. Pilotas nusimazgojo rankas minios akivaizdoje, ir atidavė Jėzų nukryžiuoti. (Jn 18,28 – 19,16)
Jėzus nukryžiuotas miršta
Nešdamas savo kryžių, Jėzus užkopė į kalvą, vadinamą Golgota. Tenai jį nukryžiavo; kartu su juo nukryžiavo du piktadarius, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: «Jėzus Nazarietis, žydų karalius». Aukštieji kunigai, susierzinę sakė Pilotui: «Pakeisk užrašą, rašyk: «Jis skelbėsi esąs žydų karalius». Bet Pilotas atsisakė patenkinti jų prašymą ir tarė: «Ka parašiau, parašiau!»
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: «Štai tavo sūnus!» Paskui tarė mokiniui: «Štai tavo motina!» Ir nuo tos valandos, mokinys pasiėmęs ją pas save, rūpinosi ja.
Pamokėlės klausimai
1. Kaip mes vadiname šventę prisimindami Jėzaus keliavimą į Jeruzalę?
Atsakymas: Ši šventė yra švenčiama sekmadienį prieš Šv. Velykas ir mes šią šventę vadiname „Verbų Sekmadieniu”.
2. Kas ir kada įsteigė Šv. Mišias?
Atsakymas: Šv. Mišias įsteigė Jėzus Kristus per „Paskutinę vakarienę”.
3. Kas įvyko kai Jėzus paėmęs duoną ir vyną sukalbėjo padėkos maldą ir tarė „Imkite ir valgykite, — tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas” ir „Ši taurė yra Naujoji, Amžinoji Sandora; tai mano kraujas, kuris už jus ir visus žmones praliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui”
Atsakymas: Duona ir vynas tapo Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju.
4. Kodėl Jėzus turėjo kentėti ir mirti ant kryžiaus?
Atsakymas: Jėzus Kristus turėjo įvykdyti Dievo Tėvo duotą pažadą žmonėms, išgelbėti juos iš nuodėmės vergijos ir grįžti pas Dangaus Tėvą į Dievo karalystę. .
5. Ką priimame per Šv. Mišias Komunijos dalijimo žmonėms metu?
Atsakymas: Mes priimame patį Jėzų Kristų duonos pavidalu, nes Jėzus pasakė „”Imkite ir valgykite, — tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”
6. Kas yra Jėzus.
Jėzus yra Dievo Sūnus ir mūsų Išganytojas (mūsų gelbėtojas iš nuodėmės vergijos).
Iš katekizmo išmokstama Viešpaties Angelas… psl.5 Dieviškosios dorybės psl.8 (Ne visuose katekizmuose yra, tai pateikiu čia, jos yra trys: Tikėjimas, Viltis, Meilė), Kas yra Šv. Mišios, Šv. Mišių dalys, Žodžio liturgijos sudėtis, Aukos liturgijos sudėtis Psl.32 ir Kas yra eucharistinis pasninkas (Eucharistinis pasninkas, tai susilaikymas nuo maisto ir gėrimo išskyrus vaistus ir vandenį vieną valandą iki Komunijos).
Katekizmas
Katekizmas PDF formatu kurį galite parsisiųsti į savo kompiuterį ar telefoną paspaudę ant paveikslėlio
