Jėzus — Tėvo mylimas ir mylintis savuosius. Mes — Jėzaus mylimi ir raginami mylėti vienas kitą. Atrodo, kad visi (turėtų būti) apsupti meilės. Tiesiog idealu. Bet… iš kur tas šaltis, kurį dažnai jaučiame būdami su kitais, irgi išpažįstančiais Kristų? Taip pat – ir mūsų pačių nesugebėjimas mylėti, nors tikrai norime. Jėzus patyrė ne tik šį šaltį, bet ir vinis rankose bei kojose. Vos kelioms valandoms praėjus po šios savo kalbos, jis bus suimtas, pasmerktas ir nukryžiuotas. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau šis panašumas, kaip ir tarpusavio meilė, – ne savaime egzistuojantis faktas, o pašaukimas ir kvietimas, kurį dar reikia įgyvendinti.

 

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. “ Meilė -ne tada, kai gauni, o kai atiduodi. Tokia ir yra Dievo, kuris nieko negauna, o duoda viską, meilė. Juk Jėzus „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Gal tiriant savo sąžinę reikėtų klausti ne „ar mylėjau“, bet „ar atidaviau“ – laiką, dėmesį, jėgas, pastangas?..

 

„Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas.“ Koks buvo Jėzaus džiaugsmas? Kaip ganytojo, kuris randa paklydusią avį ir „su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“. Kaip lobį radusio žmogaus, kuris „iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“. Džiaugsmas ne dėl savęs, ar dėl to, kad viskas pavyko, o dėl kitų ir dėl to, kas prasideda. Taigi, dar nepilnas, nerealizuotas, tik laukiantis to, kas dar turi įvykti. Kaip jaunavedžių džiaugsmas dėl būsimo bendro gyvenimo, kuriame… bus visko. Kaip žemdirbio, išbėrusio grūdus į dirvą ir pasitikinčio, kad jie išaugs ir atneš derlių, džiaugsmas. Tai – vilties, dar ne išsipildymo džiaugsmas.