Nedrauskite jam
„Matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis.“ Vadinasi, jis nepriklausė Jėzaus mokinių grupei ir ėjo savo keliais, veikė, kaip pats norėjo. Dar blogiau – net nepanoro eiti kartu, apaštalams perspėjus ar pakvietus. Ir vis dėlto Jėzaus vardu išvarinėjo demonus – sakytume, darė Jėzaus darbus, nes ir Jėzus taip elgėsi. Apie tuos, kurie ateityje įtikės, Jėzus taip pat sakė: „Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis…“ Po šio epizodo matome dvi reakcijas. Vieną – mokinių: „Mes jam draudėme“, kitą – paties Jėzaus: „Nedrauskite jam!“ Jėzus įžvelgia giliau ir daugiau, yra atvjresnis už savo mokinius, norinčius apriboti Dievo veikimą (juk tik Dievui veikiant žmogus pajėgia išvarinėti demonus) vien tik savo grupe. Ir kitais kartais Jėzus sėdo prie stalo kartu su muitininkais, nesiuntė ugnies ant jo priimti nesutikusių samariečių, neatstūmė nusidėjėlės, kai ji pylė ant jo kvapaus aliejaus.
Viešpatie, ir mane mokyk žvelgti plačiai, kaip Tu, ir duok savo gailestingos meilės!
Jei ranka ar akis gundo nusidėti, jei koja veda į nuodėmę, – atsisakyk jų. Šie Jėzaus raginimai liks neaiškūs be evangelinio nuodėmės supratimo: nuodėmė nukreipia nuo tikslo, nuveda klaidingu keliu, kur laukia pražūtis. Tad atsisakyti to, kas pražudo, ne tik reikia, bet ir būtina. Tik… kaip suprasti, kad verčiau sužalotam, vienakiui ar luošam įeiti į Dievo karalystę? Ar toje karalystėje – vien tik raišieji ir sužalotieji? Juk apie ją galvojame kaip apie pilnatvę, žmogaus siekių bei troškimų išsipildymą, patį didžiausią tobulumą! Taip. Todėl tas nukirtimas, išlupi-mas – ne kūno nario, o veiksmo, kurį simbolizuoja vienas ar kitas kūno narys. Taigi nukirsti reikia ne vieną „ranką“ ar „koją“, išlupti ne vieną „akį“, o daugybę, ir net kiekvieną dieną. Kitaip gresia pavojus patekti ne į gyvenimo Karalystę, o pakliūti į mirties pražūtį.