Švenčiant Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo iškilmę, Šventųjų Mišių Evangelija prasideda žodžiais: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga“.

Tokį pavadinimą savo užrašytai Gerajai Naujienai suteikia evangelistas Matas. Tuo tarsi norima pasakyti: kaip buvo pasaulio ir žmogaus sukūrimas, apie kurį pasakojama Senojo Testamento pirmuose dviejuose skyriuose, taip dabar, Naujojo Testamento pradžioje, yra kalbama apie antrąjį žmogaus ir pasaulio sukūrimą. Jis tapo būtinas, norint atitaisyti nuodėmės sukelto nuopuolio pasekmes. Tai naujas kūrimas, prasidėjęs Marijos ištartu „tebūnie“.

Visa išganymo istorija krypsta į tą „taip“, kuris Kristaus, ateinančio į pasaulį vykdyti Tėvo valios, yra užbaigiamas ir pasiekia pilnatvę. Visa išganymo istorija krypsta į šį momentą: Kristuje, kuriame viskas yra nauja, tai, kas buvo anksčiau, praeina, ir kūrinija pasiekia savo išsipildymą…

Tačiau iš karto susiduriame su netikėtumu. Jėzus, per Mariją pavadintas Dievo Sūnumi, drauge vadinamas „Dovydo sūnumi, Abraomo sūnumi“. Tai reiškia, kad Jis ant savo pečių prisiima visą žmonijos istoriją su jos neištikimybe, niekšybėmis, žudynėmis, simboliškai perteiktomis didžiojo karaliaus Dovydo figūroje. Kažkuria prasme galėtume pasakyti, jog žmonija iš tiesų yra prakeiktųjų minia, nešiojanti ant savęs Adomo nuodėmės ženklą…

Tačiau tai tokia prakeiktųjų minia, kurios Dievas nesigėdija, kurios neišbraukia, bet priima ją tokią, kokia ji yra, Jis į ją įžengia įsikūnydamas per nuolankų Marijos „taip“, moters, apsaugotos nuo nuodėmės, už kurią šiandien dėkojame Dievui. Ji atsirado pasaulyje kaip išganymo aušra, kaip moteris, kuri savo gimimu leidžia mums įžvelgti tai, kas bus įgyvendinta Joje, gimus Sūnui.

Taigi ši žmonija dėl iš Marijos gimusio Kristaus gali būti atpirkta: Adomo vaikai gali tapti Dievo vaikais. Ir tai vyksta jau šiandien!

Norėdami tai patirti visų pirma turime elgtis, kaip Marija, kurios gimimą šiandien švenčiame, tai yra, klausytis Dievo žodžio ir leisti Jam tapti kūnu mumyse.

Marija yra didi – todėl ir švenčiame jos gimimą, – nes ji leido Dievo Žodžiui tapti kūnu joje ir taip įžengti į šį pasaulį bei nutraukti tą nuodėmės ir mirties grandinę, kuri supančioja žmogų, kai jis pamiršta Dievą, leisdamas sau gyventi „tarsi Jo nebūtų“. Žvelgdami į Mariją galime ir savo gyvenime suvokti nuolatinį Dievo žodžio įsikūnijimą.

Tam reikia pasekti šventojo Juozapo pavyzdžiu – pasiimti Mariją į savo namus. Juk jei Ji, Dievo Motina, tampa mūsų motina, tada mes esame Dievo vaikai, ir iš tiesų tokie esame.

Šiuo metu pasaulis išgyvena egzistencijos krizę, kai, atrodytų, viskas keičiasi ir nebegrįš į buvusią padėtį. Šiuo metu pradedame suprasti, kad niekas pasaulyje nėra nepriklausomas nuo kitų. Galima statyti bokštus, sienas, kiek tik norime, bet paskui viskas sugriūna…

Dažnai gyvename manydami, kad esame nepriklausomi nuo kitų, bet jei nepriimame Dievo žodžio, kaip Marija, ir neskelbiame Kristaus pasauliui, rizikuojame visi tapti priklausomi nuo kokio nors galingo asmens, kuris ilgainiui – net jei jam tikrai nepavyks – stengsis sunaikinti tą tikro žmonių solidarumo nuostatą. Tik vienintelis Kristus žino, kaip paaiškinti žmogaus gyvenimo prasmę ir reikšmę net tada, kai jis išgyvena ašarų, išbandymų, vienatvės ir kančios slėpinį.

Marija moko mus klausytis, tai yra, paklusti Dievo žodžiui, kad ir šiandien šiame nuodėmės paženklintame pasaulyje gyventume kaip Dievo vaikai, kad kurtume Kristų, liudytume Jį, neštume Jį visiems, kuriems reikia paguodos, vilties, prasmės, atleidimo, tikėjimo amžinuoju gyvenimu.

Kad leistume Kristui dar kartą gimti…