Esu todėl, kad Dievas yra meilė
„Mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.“ Gal abejojo, kad tai – Jėzus? O gal tuo, kad jis prisikėlė? Net po visų pasirodymų, susitikimų, rankų ir šono žaizdų apžiūrėjimo kai kurie vis dar abejojo? Iš tiesų – taip. Abejonė, netikrumas gali iškilti ir lydėti bet kada. Tai – kiekvieno žmogaus situacija. Niekada nėra pribloškiančio akivaizdumo, kuris užgožtų laisvę galvoti ir spręsti. Kiekvieną dalyką galima aiškinti ir interpretuoti įvairiai. Mūsų tikėjimas – apsisprendimas priimti Jėzų, pasikliauti juo – remiasi prisikėlusio Jėzaus pasirodymais, susitikimais su juo, pakeitusiais mokinių gyvenimus. Be to, daugybė žmonių jau iki manęs išgyveno ir apmąstė savo tikėjimą. Tikėjimas turi pagrindą. Bet… gerbiu tuos, kuriems jo neužtenka, kurie toliau ieško ir klausia, bet dar neranda aiškaus atsakymo.
Ar neaptiksime abejonės trupinių, žvelgdami ir į savo širdį? Ypač kai kuriais momentais — sunkumų, netiesos bei pasimetimo. Arba tada, kai pradeda svaigti galva suvokus, jog Dievo tikrovė labai pranoksta mus ir nebegalime jai taikyti vien žmogiškos logikos. Vis dėlto tokiu metu apsisprendi toliau tikėti. Tad nenuostabu viduje susvyruoti net ir tada, kai parpuoli pagarbinti. Tikėjimas ir abejonė -tos pačios širdies svečiai.
Atrodo, taip paprastai pasakyta: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tai — tikėjimo tikrovės branduolys, esmė. Tai principas, „pradžia“, buvusi prieš sukuriant pasaulį, kaip atskleidžia jau pirmoji Šventojo Rašto eilutė. Joje, šioje „pradžioje“, buvo Žodis, kaip teigia evangelistas Jonas. Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia – ir nieko daugiau. Dievas – vieningas ir nedalomas, vienas ir Trejybė. Jis nėra tik „nejudantis Judintojas“, kaip teigė filosofai. Dievas yra meilės pasidalijimas tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, o dėl tos išsiliejusios meilės atsiranda pasaulis, esu ir aš – mylimas bei globojamas Dievo kūrinys. Jei Dievas nebūtų Trejybė, gal nebūtų ir manęs?