Keistas Žodis

Vaikų Puslapis

Lukšių Šv. Juozapo

parapija

Liusilė visada tvarkingai susišukuodavo plaukus ir susisegdavo juos gražiu rožinės spalvos segtuku. Ji buvo pati mandagiausia ir pavyzdingiausia mokyklos ketvirtokė. Per pamokas sėdėdavo tiesi it styga, o kai žiovaudavo, grakščiai prisidengdavo burną ranka. Namų darbus mergaitė atlikdavo be klaidų, o sutikusi mokyklos direktorę, visada pasisveikindavo.

Vieną dieną jos suolo draugei Modestai šovė į galvą niekam tikusi mintis „sutaisyti” raudoną rašiklį, leidusį rašalą ir terliojusį sąsiuvinį. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Sugedęs rašiklis, tesugebantis lieti dėmes kur papuolė, išsprūdo iš stambių Modestos rankų ir tris kartus šliūkštelėjo rašalą tiesiai ant Liusilės rožinio segtuko.

Švelnioji Liusilė pašoko ant kojų ir, didžiulei visų nuostabai, sušuko: -Gašlybė!

-Oho! – vienu metu išsprūdo aštuoniolikai priblokštu ketvirtokų.

Žiaurus laukinis žvėriūkštis

Šviesiaplaukė mokytoja Otilija pažvelgė į mergaites pro apvalių akinukų viršų ir suakmenėjo, nes tuo metu Modesta pradėjo keistis: jos plaukai pasistojo piestu tarsi šerno šeriai, o praplatėjusioje burnoje sublizgo aštrių smailių dantų eilė. Nagai tapo ilgi ir užsirietė it katės.

Liusilė išsigando. Modesta čiupo ją už pakarpos. Susikibusios jos nuvirto ant grindų ir ėmė ristis kūliais, spardydamos suolus ir kuprines. Kai mokytoja vargais negalais jau atskyrė, ant Liusilės skruosto raudonavo ilgas įdrėskimas. Modesta atgavo savo tikrąjį pavidalą, nors jos akyse ir toliau degė nenumaldomas įsiūtis.

-Tuoj pat abi atneškite pažymių knygeles! – griežtai paliepė mokytoja.

-Tai ji pradėjo! – sušuko Modesta.

Liusilė prapliupo verkti, glausdama prie sužeisto skruosto geltonomis ir mėlynomis gėlytėmis išsiuvinėtą nosinaitę.

-Ji man pasakė… – tęsė nepermaldaujamoji Modesta.

-Tylos! – nutraukė mokytoja. Ji pabūgo naujo mergaičių įniršio protrūkio.

Liusilė ėjo namo nuleidusi galvą. Draugės traukėsi jai iš kelio, tarsi ji būtų užsikrėtusi raupsais. Mergaitė nesuprato, kas atsitiko. Jai išsprūdo „kažkoks žodis”, ir Modesta, geraširdė storuliukė, staiga pavirto į grėsmingą laukinį žvėrį. „Gal aš kokia ragana”, – svarstė Liusilė. „Gal tuo žodžiu ją užkerėjau…” – spėliojo mintyse.

Keistasis įvykis Liusilei įvarė nemažai baimės, tačiau savotiškai tuo ir didžiavosi.

Brolis varliūkštis

Parsliūkinusi namo, ji elgėsi kaip paprastai, gal tik buvo kiek tylesnė ir kruopščiau ruošė pamokas. Mamai grįžus iš darbo, mergaitė kažkodėl nežiūrėjo televizoriaus. Pabučiavusi dukrą, mama paklausė: -Kur susidraskei veidą?

-Nieko tokio. Per kūno kultūros pamoką atsitrenkiau į gimnastikos sienelę.

-Būk atsargesnė. Žiūrėk, kur bėgi.

-Gerai, mama.

Deja, vakarieniaujant nuskambėjo lemtingas klausimas. Šveisdamas pirmą patiekalą, tėtis pasidomėjo:

-Na, mažute, kaip šiandien sekėsi mokykloje?

Liusilė nudelbė akis į lėkštę. -Ger… – buvo bepradedanti murmėti.

Tačiau Mauricijus, vienais metais jaunesnis Liusilės brolis, klastingai pasivaipęs ją nutraukė: -Susimušė su Modesta vidury pamokos! Mokytoja įrašė jai pastabą!..

Liusilė išraudo kaip ugnis. Staiga ji pašoko nuo stalo, išdidžiai pakėlė galvą ir piktai sužaibavusi akimis metė broliui magišką žodį: -Gašlybė!!!

-O, siaube!.. – išsigandę sušuko tėvai.

Tą akimirką piktdžiugiška Mauricijaus šypsenėlė išblėso. Jo veidas ėmė darytis kažin koks plokščias ir įgijo keistą pilkai žalsvą atspalvį. Akys išsprogo ir nutolo viena nuo kitos. Rankos ir kojos ištįso ir suplonėjo, o iš burnos pasigirdo „kva-kva”.

Mauricijus pavirto varliūkščiu. Jis pasileido šokuoti stalu, šleptelėjo į majonezo indelį, po to – tiesiai Liusilei ant galvos. Įsikibo sesei į plaukus taip stipriai, kad toji ėmė klykti kaip išprotėjusi. Sutrikę tėvai neįstengė pajudėti iš vietos. Galiausiai makabriškas šokis baigėsi. Mauricijus vėl tapo berniuku, o Liusilė nurimo.

-Abu tuoj pat marš miegoti ir jokio televizoriaus! – sukomandavo tėvas.

Vaikai lėtai vilko kojas į savo kambarius. Mauricijus pervėrė seserį žiauriu žvilgsniu: -Tu man dar užmokėsi, žiežula!

Liusilę kamavo prieštaringi jausmai: gėda dėl juodų darbelių pynėsi su išdidžiu pasitenkinimu. „Taip, aš tikra ragana!” – nusprendė.

Paršelis su kuprine

Kita diena prasidėjo kaip ir visos. Per pusryčius Mauricijus rodė seseriai grimasas. Liusilė tik išdidžiai trūktelėjo pečiais. Ji jautėsi visa galva pranašesnė už tą varganą vaikėzą. Iš namų ji išbėgo tekina, net su mama neatsisveikino. Taip įvyko pirmą kartą. Mamai buvo nesmagu.

Įšokusi į autobusą, ji atsidūrė keleivių spūstyje. Viena apkūni ponia ją netyčia stumtelėjo ir Liusilė (kuri paprastai viską iškęsdavo tylomis) pajuto savyje knibždantį keršto troškimą. Ji išsižiojo ir garsiai užriko: -Gašlybė!

Tačiau šį kartą kai kas nutiko jai pačiai. Liusilė ėmė linkti prie autobuso grindų ir po sekundėlės jau stovėjo ant keturių kojų. Pasijuto labai neįprastai: norėjo kažką pasakyti, bet jai iš burnos sklido tik keistas kvykimas.

Viena pasibaisėjusi moteris sušuko:

-Vaje!.. Autobuse – paršas!!!

Kažkoks berniūkštis sukikeno:

-Nieko sau paršas – su kuprine!

Po kelių minučių visame autobuse skambėjo šūksniai:

-Kažkoks beprotnamis!

-Išmeskit kas nors pro duris tą kiaulę!

-Praneškit vairuotojui! Stabdykit autobusą!

Virtusi paršeliu Liusilė net uždususi puldinėjo žmonėms tarp kojų, slėpdamasi nuo spyrių ir baksnojimų lietsargiais. Pagaliau autobusas sustojo, ir ji išspruko, lydima keleivių šūkčiojimų ir juoko.

Prisilietusi prie asfalto, vėl tapo mergaite.

-Oooi… – su palengvėjimu atsiduso.

Besišypsantis senukas, išlipęs toje pačioje stotelėje, pažvelgė mergaitei į akis.

-Jums atrodo keista, tiesa? – kreipėsi į jį Liusilė.

-Kurgi ne.

-Ir visa tai dėl vieno žodelyčio, – tęsė Liusilė, vis dar negalėdama atsigauti.

-Yra žodžių, kurie turi siaubingą galią – paverčia žmones gyvuliais, – pritarė senukas. – Nepavydėtina dalia tų, kurie tokių žodžių žino.

-Ką daryti, kad toks žodis daugiau neišsprūstų? – pasidomėjo mergaitė.

-Tiesiog reikia išmokti jo netarti… Nors kartais tai labai sunku, – atsakė supratingasis senukas.

-Ačiū! – iš visos širdies padėkojo mergaitė.