Liusilė nudelbė akis į lėkštę. -Ger… – buvo bepradedanti murmėti.
Liusilė išraudo kaip ugnis. Staiga ji pašoko nuo stalo, išdidžiai pakėlė galvą ir piktai sužaibavusi akimis metė broliui magišką žodį: -Gašlybė!!!
-O, siaube!.. – išsigandę sušuko tėvai.
Tą akimirką piktdžiugiška Mauricijaus šypsenėlė išblėso. Jo veidas ėmė darytis kažin koks plokščias ir įgijo keistą pilkai žalsvą atspalvį. Akys išsprogo ir nutolo viena nuo kitos. Rankos ir kojos ištįso ir suplonėjo, o iš burnos pasigirdo „kva-kva”.
Mauricijus pavirto varliūkščiu. Jis pasileido šokuoti stalu, šleptelėjo į majonezo indelį, po to – tiesiai Liusilei ant galvos. Įsikibo sesei į plaukus taip stipriai, kad toji ėmė klykti kaip išprotėjusi. Sutrikę tėvai neįstengė pajudėti iš vietos. Galiausiai makabriškas šokis baigėsi. Mauricijus vėl tapo berniuku, o Liusilė nurimo.
-Abu tuoj pat marš miegoti ir jokio televizoriaus! – sukomandavo tėvas.
Vaikai lėtai vilko kojas į savo kambarius. Mauricijus pervėrė seserį žiauriu žvilgsniu: -Tu man dar užmokėsi, žiežula!
Liusilę kamavo prieštaringi jausmai: gėda dėl juodų darbelių pynėsi su išdidžiu pasitenkinimu. „Taip, aš tikra ragana!” – nusprendė.
-Tiesiog reikia išmokti jo netarti… Nors kartais tai labai sunku, – atsakė supratingasis senukas.
-Ačiū! – iš visos širdies padėkojo mergaitė.