Vaikų Puslapis
Lukšių Šv. Juozapo
parapija
Išminties paslaptis
Seneliai mums reikalingi
Neatmenamais laikais vienoje šalyje, kuri vadinosi Semelija, šešiasdešimt vienerių metų sulaukusius žmones išvydavo mirti į nykius kalnus. Toks jau buvo Semelijos valdovo Leonardo IV įsakymas: „Seniai, iš kurių nėra jokios naudos, turi būti palikti likimo valiai. Savo šalyje daugiau nemaitinsime tų, kurie nedirba“.
Karaliaus raštas buvo iškabintas visose kryžkelėse. Suaugę sūnus ir dukterys, mylėję savo tėvus, nežinojo, ką daryti. Nors karalius atrodė esąs išmintingas ir kilniaširdis, šį kartą buvo labai sunku jam paklusti. Deja, taip pasielgė beveik visi.
Tik vienas jaunuolis pasiryžo: „Kaip galiu apleisti savo mamą, kurią karštai myliu? Nepadarysiu to niekada!“ Po savo namu vaikinas iškasė plačią duobę ir įrengė joje slėptuvę. „Mama, prašau tavęs persikelti į šią buveinę. Tik nepamiršk kalbėti pašnibždomis, nes jei tave aptiktų – nužudytų“, – paprašė jis.
Slėptuvėje jaunuolis paklojo šiaudų demblių ir patiesalų. Kasdien slapta ten nešė mamai maisto. Kai jį ištikdavo sunkumai, visada klausdavo mamos patarimų: „Mama, ką man daryti?“ Visa tai vyko kuo didžiausioje paslaptyje, jaunuolis apie tai niekam nė žodeliu neprasitarė.
Kaip pasverti dramblį?
Vieną nelemtą dieną Semelijos kaimynystėje įsikūrusios Altamiros karalystės valdovas nusprendė skelbti Semelijai karą ir ją užgrobti. Bet jam reikėjo kokios priežasties pradėti puolimą, tad nusiuntė Leonardui IV sunkų galvosūkį: „Kaip galima pasverti dramblį? Jei į mano klausimą neatsakysi, užkariausiu tavo šalį“.
Sutrikęs Leonardas IV nežinojo ko griebtis.
Visose kryžkelėse liepė iškabinti skelbimus: „Jei nesugebėsime pasverti dramblio, mūsų kraštą užplūs priešai. Tam, kas šią užduotį įvykdys, bus dosniai atlyginta”. Skelbimą perskaitė ir gerasis sūnus, kuris, grįžęs namo, tuoj pat nuskubėjo pas motiną:
– Mama, kaip pasverti dramblį? – paklausė.
Tai nesudėtinga. Į valtį reikia prikrauti akmenų. Taip galima pasverti keturis šimtus ar net aštuonis šimtus kilogramų, – atsakė įžvalgioji moteris.
Sūnus nužygiavo pas valdovą ir pasakė galvosūkio sprendimą. Karalius nudžiugo ir pagyrė:
Tu tikras šaunuolis. Ačiū už tavo pastangas.
Ir išsiuntė atsakymą Altamiros karaliui.
Šis sunerimo, nes buvo įsitikinęs, kad niekas nepajėgs uždavinio išspręsti. „Taip, teisingai, dviem valtimis galima pasverti dramblį. Jei abiejų valčių kraštai bus tame pačiame lygyje ir į vieną iš jų krausime akmenis, o į kitą pastatysime dramblį, matysime, kiek reikės akmenų, kad valtys būtų vienodai panirusios į vandenį. Tik labai protingas žmogus galėjo išspręsti šį uždavinį. Bet nusiųsiu jam dar vieną. Šito tai tikrai neįveiks”.
Ir užsispyrėlis Altamiros karalius nusiuntė Leonardui IV antrąjį klausimą.
Virvė iš pelenų
Savo laiške jis parašė: „Skelbiu Semelijos valdovui: atsiųsk man tūkstančio metrų ilgumo virvę iš pelenų. Jei ne, sulyginsiu tavo šalį su žeme“.
Karalius ir vėl paniro į gilų liūdesį. Jis nežinojo, kaip tokią virvę nuvyti, tad gatvėse vėl pasirodė skelbimai: „Kas atgabens tūkstančio metrų ilgumo virvę iš pelenų, gaus iš manęs viską, ko panorėjęs“.
Gerasis sūnus atėjo pas motiną:
Mama, kas per daiktas pelenų virvė? Kaip ją nuvyti?
Nežinai? Tai labai paprasta. Reikia daryti taip: tūkstančio metrų ilgumo virvę išmirkyti sųriame vandenyje. Po to įdėti į geležinę formą ir uždegti. Susvilusi virvė ir bus, ko tau reikia.
Gerai! Pabandysiu, – linktelėjo galva jaunuolis.
Susirado virvę, išmirkė ją sūriame vandenyje ir, įdėjęs j geležinį dėklą, padegė. Kai ugnį užgesino ir virvė atšalo, nu nešėją karaliui. Šis net suplojo rankomis iš pasitenkinimo.
Tu tikras gudruolis. Ir kaip tau šovė į galvą? Tiesiog neįtikėtina.
Karalius nieko nelaukęs išsiuntė pelenų virvę grėsmin gajam kaimynui.
Siūlas tarp susipynusių šaknų
Altamiros tironas negalėjo patikėti savo akimis. Tik burbtelėjo sau po nosimi: „Ir kaip tas kvailys sugebėjo? Na, nieko, trečiojo galvosūkio tai tikrai neįveiks: kaip tarp seno vynuogienojo susipynusių šaknų gali pralįsti siūlas?“
Pasiuntinys atnešė naują klausimą Leonardui IV. Seno vynuogienojaus šaknys – tokia raizgalynė, kad kitos tokios pasaulyje nerasi.
Kai gerasis sūnus sužinojo apie naują iššūkį, jis vėl nusileido į mamos slėptuvę:
Mama, mama, gal žinai, kaip galima prakišti siūlą tarp susiraizgiusių seno vynuogienojaus šaknų?
Nieko sudėtingo! Eik į lauką ir sugauk skruzdėlę, po to pririšk jai prie kojos vos įžiūrimą šilko siūlą ir paleisk ją tarp šaknų. Tik nepamiršk apšlakstyti šaknų medumi.
Jaunuolis tuoj pat pabandė taip padaryti ir tikrai – skruzdėlė siūlą per šaknis ištraukė. Jis nubėgo pas karalių.Jūsų didenybe! Galvosūkis išspręstas! – tai pasakęs, jis viską pademonstravo.
Šaknų raizginys buvo nugabentas kaimyninės šalies galiūnui, ir šis padarė išvadą: „Semelijos šalyje gyvena ypatingas išminčius. Jei pulsime tą šalį, pralaimėsime. Be jokios abejonės“.Ir jis atsisakė skelbti karą.
„Dabar viską suprantu!“
Leonardas IV pakvietė gerąjį sūnų ir tarė jam:
Tokio protingo vyro kaip tu dar niekur nemačiau. Išsprendęs galvosūkius tu išgelbėjai šalį nuo pražūties. Duosiu tau viską, ko paprašysi. Sakyk, ko nori!
Jaunuolis atsakė:
Ne, valdove. Ne aš esu tas išminčius. Ne savo protu išsprendžiau galvosūkius. Pasakysiu tau, kas tai padarė. Prižadi neužsirūstinti? Suteiksi man tai, ko paprašysiu?
Taip, žinoma. Savo pažadą išpildysiu. Kalbėk.
Ar tikrai manęs neapgausi?
-Ne.
Turiu prisipažinti, kad nepaklusau tavo įsakymui išsiųsti savo motiną myriop. Man jos buvo labai gaila, todėl, užuot išsižadėjęs, paslėpiau ją. Tai ji ir išsprendė galvosūkius. Seni žmonės galbūt atrodo bejėgiai, bet jie turi daug patirties ir išminties. Negaliu apleisti savo motinos. Štai ko tavęs prašau: palik ją su manimi!
Išgirdęs šiuos žodžius, karalius susimąstė, po to nušvitęs tarė:
Tai mat kaip! Dabar viską suprantu! Dovanoju tavo motinai gyvybę. Tuojau pat išvesk ją iš slėptuvės. Nuo dabar visi senoliai bus gerbiami ir vertinami. Mums reikia jų išminties!
Medžiaga panaudota iš:
Bruno Ferrero „Geros ir gražios istorijos“
