Vaikų Puslapis
Lukšių Šv. Juozapo
parapija
Berniuko malda
Viename mieste gyveno trečios klasės berniukas su savo mamyte. Neturėjo tėvelio, todėl jiems buvo labai sunku. Vaikas kiek įmanydamas stengėsi suprasti savo mamytę ir rytais atsikėlęs visada užklausdavo:
„ Mamyte, ar tu šiandiena laiminga?“.
Mamytė atsakydavo: „Taip, labai laiminga, nes turiu gerą berniuką, tave. Ir mus saugo Dievulis“.
Bet vieną rytą, vaikas atsikėlęs pamatė mamytę verkiančią ir jis drebančiu balseliu įprastai užklausia:
„ Mamyte, ar tu šiandiena laiminga?“.
Mamytė, kaip ir visada, atsakė:
„Taip, labai laiminga, nes turiu gerą berniuką, tave. Ir mus saugo Dievulis.“
Bet vaikas matydamas ją verkiančią su ašarėlėmis dar užklausia:
„Mamyte, tai kodėl verki, jeigu laiminga?“.
Mamytė apsikabino vaiką ir sako:
„Aš labai laiminga, nes tu labai geras man, bet neturiu ką duoti tau valgyti, todėl ir verkiu“.
Vaikas pabučiavo mamytę ir tarė:
„ Neverk mamyte, juk aš jau didelis ir galiu pabūti nevalgęs, juk aš vyras. O Dievulis tikrai mums padės, aš tai žinau“. Atsistojo berniukas, pabučiavo mamytę ir išbėgo į mokyklą.
Eidamas į mokyklą ir priėjęs bažnyčią, pagalvojo:
„reikėtų užeiti į bažnytėlę paprašyti Dievulio, kad padėtų mamytei“.
Taip ir padarė. Bažnytėlė atidaryta bet nieko viduje nėra. Nuėjo prie altoriaus, atsiklaupė ir pradėjo Dievulį prašyti, kad mamytei padėtų.
Tuo tarpu vienos įmonės vadovas ėjo į susirinkimą. Pažvelgęs į laikrodį ir pamatęs, kad dar iki susirinkimo nemažai laiko nutarė užeiti į bažnyčią, pasižvalgyti, pasigrožėti architektūra bei paveikslais. Įėjęs į vidų pastebėjo vaiką prie altoriaus klūpantį ir prašantį Dievulį pagalbos ir kad toliau globotų. Atsistojęs už kolonos, vyras susigraudinęs įdėmiai klausėsi, kaip vaikas meldžiasi.
Tuo tarpu vienos įmonės vadovas ėjo į susirinkimą. Pažvelgęs į laikrodį ir pamatęs, kad dar iki susirinkimo nemažai laiko nutarė užeiti į bažnyčią, pasižvalgyti, pasigrožėti architektūra bei paveikslais. Įėjęs į vidų pastebėjo vaiką prie altoriaus klūpantį ir prašantį Dievulį pagalbos ir kad toliau globotų. Atsistojęs už kolonos, vyras susigraudinęs įdėmiai klausėsi, kaip vaikas meldžiasi.
Berniukas pasimeldęs atsistojo ir išėjo į mokyklą. Po pamokų, grįžęs namo, pamatė ant stalo pridėta saldainių, vaisių, maisto ir visokių gėrybių. Priėjusi prie vaiko mama, parodė didelę dėžę dovanų skirtų jam. Vaikas ir mamos klausia:
„ Mamyte, juk ryte neturėjai nieko, net valgyti, iš kur visą tai?“, o mama šypsodamasi berniukui tarė:
„Šiandiena, kai tu ėjai į mokyklą ir nuėjai į bažnytėlę, Dievulis mūsų kaimynui davė mintį užeiti taip pat į bažnytėlę, kad išgirstų tavo maldelę. Štai, Dievulis pasinaudojo šiuo geru mūsų kaimynu, ir kaimynas visą tai atnešė. Ir dar pažadėjo, dažniau pas mus apsilankyti ir padėti“.
Mama vaikui patarė:
Mama vaikui patarė:
„ Matai vaikeli, tu esi labai geras, turi toks ir išlikti. Turi užaugti toks, kad Dievulis ir tave galėtų pasiųsti padėti kitiems.“
Berniukas atsakė:
„Aš noriu būti visada geras, kad tu manim didžiuotaisi. Dabar dar labiau supratau, kad Dievulis mus mato ir girdi, nors mes jo matyti negalime“.
