Šv. Faustinos Istorija
Marija Faustina Kovalska (lenk. Maria Faustyna Kowalska, tikr. Helena Kowalska, Šv. Faustina, 1905 m. rugpjūčio 25 d. Głogowiece – 1938 m. spalio 5 d. Krokuvoje) – Lenkijos vienuolė, mistikė, Romos katalikų bažnyčios šventoji.
Rugpjūčio 25 d. šventosios Faustinos Kowalskos gimimo diena. Šią šventąją vienuolę, Dievo gailestingumo apaštalę, ypatingai gerbė popiežius Jonas Paulius II. Tai jis ją paskelbė palaimintąja ir šventąją, tai jis įsteigė visoje Bažnyčioje švenčiamą Gailestingumo sekmadienį..
Kas buvo šventoji sesuo Faustina? Kuo ji pasižymėjo, kad ją gerbia visa Bažnyčia?
Gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. skurstančių lenkų valstiečių šeimoje. Buvo trečiasis vaikas iš dešimties. Per krikštynas jai buvo suteiktas Elenos vardas. Marijos Faustinos vardas, kuriuo dabar ji žinoma, buvo suteiktas kai ji stojo į vienuolyną. Iš jos dienoraščio žinome, kad būdama vos septynerių metų, jau sąmoningai jautė pašaukimą siekti tobulesnio gyvenimo. Truputį pasimokiusi pradžios mokykloje, paauglė Elena Kowalska buvo pasiųsta dirbti tarnaite pasiturinčių giminaičių šeimoje. 1922 m. grįžo į namus ir pranešė tėvams apie ketinimą stoti į vienuolyną. Beldėsi į daugelio Lenkijos sostinės vienuolynų duris, bet niekas jos nenorėjo. Dažniausiai būdavo duodama suprasti, kad neturinčios kraičio ir dar be tėvų sutikimo, jos niekas nepriims. Vis dėlto, po kantrių paieškų, vienas vienuolynas atvėrė jai duris: buvo priimta į Varšuvos Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos namus. 1929 m. balandžio mėnesį sesuo Faustina buvo išsiųsta į kongregacijos namus Vilniuje, kuriuose su trumpomis pertraukomis praleido beveik visą savo likusį gyvenimą. Tik mirtinai susirgusi buvo perkelta į kitus namus Lenkijoje. Vilniaus vienuolyne dirbo paprastus darbus: patarnavo virtuvėje, prižiūrėjo vienuolyno darželį, dirbo kongregacijos namų durininke. Gyvenant Vilniuje vis dažniau ir aiškiau seseriai Marijai Faustinai apsireikšdavo Jėzus, kurį jau buvo mačiusi vaikystėje, kai pirmą kartą pajuto pašaukimą į vienuolinį gyvenimą.
1931 m. vasario 21 d. apsireiškęs Jėzus paprašė nutapyti jo atvaizdą, tokį kokį jį mato regėjime. Sesers Faustinos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopocko pasamdė Vilniuje tuo metu žinomą tapytoją Eugenijų Kazimirowskį. Tapymas truko keletą mėnesių. Pagal smulkius nurodymus, tapytojas sukūrė sesers Marijos Faustinos regėto Jėzaus atvaizdą: stovinčio Jėzaus figūra; iš širdies sklinda šviesos spinduliai; o apačioje užrašas: “Jėzaus, pasitikiu tavimi”. Šiandien tas paveikslas ir ypač vėlesnis, po karo Lenkijoje tapytas antras variantas, labai plačiai žinomi; po visą pasaulį pasklidę milijonai reprodukcijų.
Greit po paveikslo nutapymo pradėjo blogėti sesers Faustinos sveikata. Vilniaus namų vyresnioji išsiuntė ją gydytis į Lenkijos pietus. 1938 m. spalio 5 d. vėlų vakarą, kuklutė, žmonių akyse didelių darbų nenuveikusi, bet jau žemiškame gyvenime su Jėzumi bendravusi vienuolė mirė.
Po sesers Faustinos mirties garsas apie jos šventumą pradėjo sparčiai plisti. Ypač plačiai po visą pasaulį paplito Jėzaus jai apreikšta gailestingumo žinia. 1993 m. popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė palaimintąja, o 2000-aisiais – šventąją. Sesers Faustinos kanonizacijos dieną – 2000 m. balandžio 30-ąją – taip pat buvo oficialiai paskelbta apie įvedamą Gailestingumo šventę, kuri nuo tada kasmet minima Atvelykio sekmadienį. Šv. Jonas Paulius II tą dieną be kita ko pasakė: „Dievo apvaizda šv. sesers Faustinos gyvenimą susiejo su Varšuva, Plocku, Vilniumi ir Krokuva. Išvardijau šiuos miestus, kurių globėja yra nauja šventoji, prašydamas jų gyventojus ypatingai rūpintis Dievo Gailestingumo žinios skleidimu“.
GAILESTINGOJO JĖZAUS PAVEIKSLO ISTORIJA
Pirmąjį paraginimą nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą sesuo Faustina Kovalska išgirdo dar 1931 m. vasario 22 d. būdama Lenkijoje, Plocko vienuolyne. Jau šios vizijos metu Jėzus ne tik pažadėjo per paveikslą teikti daug malonių, bet ir susiejo jį su Gailestingumo švente, o kartu ir su visu Gailestingumo slėpiniu. Apie šią viziją ji rašė dienoraštyje: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminti, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, sklido du spinduliai: vienas raudonas, o kitas baltas. <…> Po akimirkos man Jėzus pasakė: Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu, Tavimi. <…> Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus.
Taip pat pažadu jau čia, Žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą. Aš pats juos ginsiu kaip savo garbę. Noriu, kad tas paveikslas <…> būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė“ (Dien., 47– 49).
Nuodėmklausys, su kuriuo Faustina pasidalijo savo vizija, svarstė, gal Dievas nori, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslą ji tapytų savo sieloje. Jėzaus patvirtinimas, kad tai bus „paveikslas, kurį nutapysi teptuku“ tapo neįmanomu uždaviniu piešti nemokančiai seseriai Faustinai. Kartą vienuolyno vyresnioji net padavė teptuką ir liepė sutrikusiai vienuolei piešti. Tik Faustinai apsigyvenus Vilniuje, jos nuodėmklausys kunigas M. Sopočka, nors iš pradžių ir atsargiai žiūrėjęs į jos regėjimus, ėmė ieškoti dailininko, kuris pagal jos pasakojimą galėtų nutapyti Jėzaus atvaizdą. Iš pradžių kalbino dailininkę bernardinę Prancišką Viežbicką, bet ji atsisakė. Turbūt apie ją Jėzus Faustinai sakė, kad šioji nepakankamai nuolanki (plg. Dien., 354). Tuomet dvasininkas kreipėsi į savo kaimyną dailininką, nes gyveno ir mokslinį darbą rašė pas seseris vizitietes, o ten studiją turėjo ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Kunigas prisipažįsta, kad iš pradžių šio uždavinio ėmėsi veikiau iš smalsumo, bet ilgainiui ir pats įsitraukė į procesą, ne tik rūpinosi, kad paveikslas būtų kuo tiksliausiai tapomas pagal Faustinos nupasakojimus, bet ir pats jam pozavo.
Dailininkas nuo 1934 m. sausio pradžios beveik pusę metų kantriai ir nuolankiai dirbo. Iš savo vienuolyno Antakalnyje sesuo Faustina, lydima vyresniosios, dailininko dirbtuves lankydavo kartą ar du kartus per savaitę. Simboliška, kad, prieš eidama duoti dailininkui tolesnių nurodymų, užsukdavo į Aušros Vartų koplyčią pasimelsti.
Sesuo Faustina nebuvo patenkinta nutapytu paveikslu, nes vizijose matytas Jėzus buvo gražesnis. Tačiau Jėzus jai atsakė, kad ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, o jo malonėje (plg. Dien., 313). Ir paaiškino, kad šis paveikslas yra malonių indas, su kuriuo žmonės turi ateiti prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (plg. Dien., 327). Jėzui patvirtinus, koks užrašas turėtų būti, kun. M. Sopočka jį iškalė papildomoje plokštelėje, kurią pritvirtino prie rėmo po paveikslu, nes ant paveikslo neužteko vietos jam užrašyti.
1935 m. balandžio 19 d., Didįjį penktadienį, sesuo Faustina išgirdo Jėzaus žodžius: „Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai pagerbtas“ (Dien., 414). Tų pačių metų balandžio 26–28 d., per Atvelykį švenčiant baigiamąsias Atpirkimo jubiliejaus tridienio iškilmes, Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pirmąkart parodytas žmonėms. Pačios Faustinos išpuoštas žolynais, jis buvo pakabintas prie Šv. Teresės bažnyčios prigludusios galerijos viršutiniame kairiame lange. Sakydamas homiliją, dvasininkas akcentavo atpirkimą kaip dieviškojo gailestingumo išraišką. Sesuo Faustina užrašė, kad, „kunigui ėmus kalbėti apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau…“ (Dien., 417). Taip pat sesuo Faustina regėjo viziją, kad paveikslas ėjo virš miesto, ir Jėzus nutraukė miestą dengusius tinklus. Per Atvelykį Šv. Mišių pabaigoje ji išvydo Jėzų tokį, koks yra paveiksle, teikiantį palaiminimą, o Jo spinduliai pasklido po visą pasaulį… (plg. Dien., 416, 420).
Įdomu tai, kad Jėzus Faustinai ne kartą pasirodė taip, kaip nutapytas paveiksle ir ilgainiui turbūt ėmė atrodyti visai gražus. Paskutiniais savo gyvenimo metais, tėvui M. Sopočkai ėmus platinti mažus paveikslėlius, fotokopijas, Faustina jam rašė: „Žmonės jas šiek tiek perka ir daugelis sielų patyrė Dievo malonę per šį šaltinį. Kaip ir viskam, tam reikės laiko. Šios nuotraukos nėra tokios gražios kaip didysis paveikslas. Juos perka tie, kuriuos patraukia Dievo malonė … “ (Krokuva, 1938 m. vasario 21 d.).
Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones. Tai ypač teikė vilties ir padrąsinimo karo metais, todėl sparčiai plito maži Gailestingojo Jėzaus paveikslėliai.
Paveikslui likus Lietuvoje ir Gailestingumo kultui skinantis kelius Lenkijoje, atsiradusį poreikį turėti Gailestingojo Jėzaus paveikslą įgyvendino kiti dailininkai, sukūrę nemažai šio paveikslo kopijų, tačiau ne visos jos atitinka Jėzaus ses. Faustinai duotus nurodymus. O E. Kazimirovskio tapytas paveikslas ilgą laiką buvo neprieinamas, ne kartą slėptas, išvežtas ir vėl pakabintas į žmonių maldavimus atsiliepti 1986 metais Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios šoniniame altoriuje. Nuo 2005 metų savo vietą atradęs Dievo Gailestingumo šventovėje, jis nepaliauja liudyti pasauliui teikiamas Gailestingumo malones.
