Šventoji Visuotinė Bažnyčia

Mūsų laikų Bažnyčia yra visą pasaulį apimanti bendruomenė. Tiems, kurie Krikštu yra į ją įtraukiami, ji perduoda Tikėjimą ir moko, kaip krikščionys turi gyventi. Taip ji vykdo savo Viešpaties Jėzaus Kristaus užduotį, kol Jis ateis kaip šlovingas Valdovas.
 
Pradžioje buvo šventoji Dvasia
Krikščionys klausia: kur, kada ir kaip buvo įkurta Bažnyčia? j tai duoda atsakymą „Pradžios istorija” („Įkūrimo istorija”), Luko papasakota Apaštalų darbuose.
Tai buvo Jeruzalėje, Jėzaus Mirties ir Prisikėlimo mieste. Jėzaus apaštalai ir mokiniai buvo susirinkę viename name. Kartu buvo ir Marija, Jėzaus Motina, bei kitos moterys. Jie laukė Padėjėjo, kurį jiems buvo prižadėjęs Jėzus, ir meldėsi. O penkiasdešimtąją dieną kaip smarkus vėjas iš Dangaus įsiveržė Dievo Dvasia, pripildė visą namą ir uždegė visų jame buvusiųjų širdis. Jos nus­tojo bijoti Jėzaus persekiotojų ir Jj pasmerkusiųjų. Jėzaus mokiniai įgavo entu­ziazmo ir ryžto. Jie nebegalėjo ilgiau pasilikti namie. Jie pajuto pareigą išei­ti ir skelbti visiems Gerąją Naujieną.
 
Prie namo buvo susirinkusi didelė minia žmonių, atvykusių iš įvairių miestų ir kraštų. Jie juto Dvasios dvelkimą. Apaštalų entuziazmo pagauti, jie girdėjo, ką apaštalai kalbėjo apie Jėzų, Dievo Sūnų, – ir kiekvienas tą Naujieną girdėjo savo kalba.
 
Žmonės, gyvenantys Jėzaus Dvasia, supranta vienas kitą, kalbėdami ir skir­tingomis kalbomis. Jie nėra vienas kitam svetimi, nesvarbu, iš kurios tautos ar rasės jie būtų kilę.
 
Tuomet, Sekminių dieną, Petras, Pirmasis apaštalas, sakė pirmąjį savo misijinį pamokslą apie Kristų. Jo kalba buvo tokia karšta ir įtikinama, kad pasiekė jo klausytojų širdis. Tą dieną, liudija Lukas, keletas tūkstančių žmonių tapo krikščionimis. Jie priėmė Krikštą ir tapo Jėzaus Kristaus bendruomene, bro­liais ir seserimis Kristuje, Jėzaus Kristaus Bažnyčia.
 
Visi laikėsi apaštalų mokymo ir kartu minėjo Viešpaties Paskutinę Vakarienę. Jie viskuo dalijosi ir davė kiekvienam tai, ko jis buvo reikalingas. Kalbėdami apie „Šventąjį Petrą”, mes visuomet prisimename jo įpėdinį. Popiežių, vado­vaujantį Bažnyčiai.
 
Mes sakome „Šventasis Paulius” arba „Šventasis Bonifacas”,
turėdami omenyje visus, skelbiančius Evangeliją.
Mes tariame „Šventasis Benediktas” arba „Šventoji Hildegarda” ir
mename visus, kurie savo gyvenimą paaukoja Dievui.
Kalbėdami apie „Šventąją Klarą” ar „Šventąjį Pranciškų”, turime
omenyje visus, kurie dėl vargšų tampa vargšais.
Mes prisimename „Šventąjį Martyną” ar „Šventąją Elzbietą” kartu
su visais tais, kurie dalijosi su kitais tuo, ką turi.
Mes tariame „Šventasis Vincentas Paulietis” ir prisimename visus
kitus, gyvenančius dėl kitų.
Mes sakome „Šventasis Maksimilijonas Kolbė”, turėdami omeny tuos, kurie savo gyvybę atiduoda už savo brolius ir seseris.
Mes kalbame apie Alfredą Delpą ar vyskupą Romero ir prisimena­me visus, tapusius smurto aukomis.
Mes sakome „Krikščionys” ir turime omeny visus, kuriuos prikelia gyvenimui Šventoji Dvasia.
 
Bažnyčia: Taip mes vadiname savo maldos namus, pamaldų, kurias švenčia bendruomenė, dalyvius, vietos bendruomenę ir visą tikinčiųjų bendruomenę. Jai vadovauja Popiežius, šven­tojo apaštalo Petro įpėdinis, ir vyskupai, apaštalų įpėdiniai. Pirminė „bažnyčios” reikšmė yra „Viešpačiui priklausantys” – tai Dievo pašauktų žmonių bendruomenė, susirinkusi kaip Jo tauta.
 
Penkiasdešimtoji Diena (Sekminės): Tai diena, kai žydai švęsdavo Sandorą, kurią Dievas sudarė su savo tauta ant Sinajaus kalno. Bažnyčia šią dieną švenčia Sekmines, minėdama Šventosios Dvasios atsiuntimą pirminei Jeruzalės krikščionių bendruomenei penkiasde­šimtąją dieną po Velykų.
 
Viena Bažnyčia: šventa, visuotinė, apaštalinė
Šventoji Dvasia veikė ne tik pirmojoje Bažnyčioje. Ji yra gyva ir dabar, ir tik Jos dėka Bažnyčia yra gyva iki šiol. Todėl Bažnyčia gali būti tik „viena”: ji turi vieną Dievą, išpažįsta vieną Tikėjimą, įkuriama vienu Krikštu, suda­ro vieną kūną, gyvena vieną Dvasia ir vieną Viltimi.
 
Savaime aišku, kad bendruomenėje, kuriai priklauso skirtingi žmonės, disku­tuojama, net ginčijamasi: vieni klauso vieno mokytojo, kiti – kito (1 Kor 3, 4- 8). Vieni laikosi žydų tradicijų ir papročių, o kitiems jie yra beverčiai ar ir visai nepriimtini (Apd 16, 21). Vieni gyvena griežtai pagal Jėzaus Mokymą ir atsis­kiria nuo kitų (2 Kor 6, 17). Sugebėjimų ir gyvenimo būdų įvairovė yra ben­druomenės – visos Bažnyčios – turtas, kol krikščionys nepamiršta, kad yra tik vienas Viešpats, vienas Tikėjimas, vienas šv. Krikštas ir Vienas Dievas, Kuris yra visų Tėvas (Ef 4, 5-6).
 
Visa Bažnyčia kenčia, kai atsiranda pavienių žmonių ar grupių, besiginčijančių dėl mokymo tiesų ar gyvenimo būdų ir sukeliančių bendruomenės skilimą.
 
Blogai, kai atskiri žmonės ar jų grupės išeina iš bendruomenės, sudarydami savitą „bažnyčią”. Taip pat yra blogai, kai Bažnyčia vadovą ar pačią grupę turi išmesti iš bendruomenės dėl jų klaidingo tikėjimo.
 
Dėl vienybės ir Jėzaus meilės Bažnyčia turi nenuilsdama ieškoti būdų susitar­ti ir nuolat melstis, prašydama atleidimo už savo ir kitų klaidas. Antraip vel­tui būtų meldęsis Jėzus: „Tėve, Aš prašau Tave: tegul visi bus viena!” (Jn 17, 21).
 
Pirmąjį šimtmetį po Kristaus gimimo viena bendruomenė kalbėjo tokią maldą:
Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią,
apsaugok ją nuo viso pikto
ir ištobulink ją savo Meile.
Surink ją iš visų keturių pasaulio šalių,
pašventink ir vesk ją j Savo Karalystę,
kur Tu paskyrei jai vietą.
Nes Tavo yra Valdžia ir Galybė per amžius.
Tegu ateina Tavo malonė ir pasibaigia šis pasaulis.
Osana Dovydo Dievui!
Kas yra šventas – tegu įeina!
Kas nėra šventas – tegu atsiverčia!
Marana Tha. Ateik, Viešpatie, Jėzau! Amen.
                                                                            Dvylikos apaštalų mokymas 10, 5-6
 
Bažnyčia yra šventa
Pats savaime niekas nėra šventas, nes tik vienas Dievas šventas. Jis myli Bažnyčią, vyrų ir moterų bendruomenę, savo Viešpačiu pripažįstančią Jo Sūnų Jėzų Kristų, skelbiančią Jo Gerąją Naujieną ir liudijančią ją savo gyvenimu kaip leidžia jėgos.
 
Tai jiems ne visada pasiseka. Todėl Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra ir nusidėjėlių Bažnyčia: tai bendruomenė žmonių, kurie klysta, išduoda Meilę, laužo Sandorą, leidžia veikti blogiui ir patys daro blogus darbus. Tai žmonės, kuriems reikia atleidimo ir gailestingumo, kurie ir patys moka atleisti ir būti gailes­tingi. Dievas pašventina Bažnyčią su visu jos žmogiškumu, jos vadų bei veda­mųjų klaidomis. Todėl Bažnyčia visais laikais yra regimas žemėje Jo Šventu­mo ženklas. Kadangi ją pašventina Dievas, ji išsilaiko prieš visas pasaulio jėgas. Taip, net „pragaro vartai jos nenugalės”.
 
Mes meldžiamės:
Tikrai Tu, Viešpatie, šventas, ir visi kūriniai vertai Tave šlovina.
Per Savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Šventosios Dvasios Galia
Tu gaivini bei šventini visą pasaulį.
                                                                 Iš III Eucharistijos maldos
 
Šventas: Dievas ne toks kaip žmogus. Jis yra visai kas kita: Kilnus, Visažinis, Visagalis, Amžinas. Jis yra daug daugiau, nei mes galime apie Jį pasakyti, galvoti ir įsivaizduoti. Šitą Dievo kitoniškumą, Jo Būties Paslaptį mes ir turime omeny, sakydami jog Jis yra ŠVENTAS. Bažnyčia kai kuriuos vyrus ir moteris už tai, kad jie savo gyvenimu liudijo Kristų, paskel­bia „šventaisiais”. Šventieji, visų pirma Švenčiausioji Mergelė Marija, yra mums pavyzdys ir užtarėjai pas Dievą.
 
„Bažnyčia yra šventa: jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; Šventumo Dvasia ją gaivina. Dar turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra ‘sudaryta ir iš suteptųjų, bet pati nesutepta’ (ex maculatis immalucata). Šventuosiuose spindi jos šventumas, o Marijoje jinai – jau tobulai šventa” (Katalikų Bažnyčios katekizmas 867).
 
Bažnyčia yra visuotinė
Vienas Dievas yra visų žmonių Dievas. Jis juos myli ir nori visiems, gyvenan­tiems visais laikais ir visur, suteikti Išganymą, kurio esmė yra Jis Pats.
 
Jėzaus Kristaus Bažnyčia saugo savo Viešpaties palikimą ir skelbia Jį esant visų žmonių Viltimi. Ji yra Jo išganingos Meilės ženklas ir laidas. Ne tik tiems, kurie šv. Krikštu buvo įtraukti į Romos Katalikų Bažnyčią, bet visiems, gyve­nantiems pagal Dievo įsakymus. Jėzaus Kristaus Meilės ir Vilties dalininkai yra ir tie žmonės, kurie kito tikėjimo bendruomenėse ir religijose tarnauja Dievui, ir tie, kurie apie Dievą nieko nėra girdėję. Jie visi yra Dievo Meilės ir Vilties, slypinčios Jėzuje Kristuje, dalininkai, priklauso vienai Bažnyčiai. Todėl Bažnyčia pagal savo esmę yra visiems atvira – ji yra visuotinė.
 
Dieve, visų žmonių Tėve,
Tu prašai kiekvieną iš mūsų
skleisti meilę ten, kur žeminami vargšai,
o džiaugsmą ten, kur Bažnyčia yra praradusi savo drąsą;
susitaikinimą ten, kur žmonės atskirti vienas nuo kito:
tėvas nuo sūnaus, motina nuo dukters,
vyras nuo žmonos, tikintysis nuo to,
kuris tikėti negali,
krikščionis nuo savo nemylimo krikščionio brolio. Prašome Tave, Dieve, nutiesk šj Meilės, Džiaugsmo ir Susitaikinimo kelią,
kad sužeistas Kristaus Kūnas, Tavo Bažnyčia, taptų žemės vargšų ir visos žmonijos bendruomenės fermentu.
                                                                                            Motina Teresė ir brolis Roger Schutz
 
Visuotinė, vadinasi: „Bažnyčia skelbia visą Tikėjimą, turi visas Išganymo priemones ir jas teikia; ji siunčiama j visas tautas; kreipiasi j visus žmones; apima visus laikus ir iš prigim­ties yra misionieriška” (Ad Gentes 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas 686). „Bažnyčia pati pripažįsta, kad daug kas ją jungia su tais, kurie, būdami pakrikštyti, yra vadinami gar­bingu krikščionio vardu, tačiau neišpažįsta pilnutinio Tikėjimo ar nesilaiko Petro įpėdinio vienijamos bendrystės” (Lumen Gentium 15). „Tie iš jų, kurie tiki Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia” (Unitatis redintegratio 752). Bendrystė su Ortodoksų bažnyčiomis yra tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją” (Paulius VI, 1975 gruodžio 14 pasakyta kalba, Katalikų Bažnyčios katekizmas 838).
 
Šventa visuotinė Bažnyčia yra apaštalinė
Pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pakvietė savo mokinius kartu su Juo keliau­ti, klausyti, ką Jis sako, žiūrėti, ką Jis daro. Iš jų Jis išsirinko dvylika vyrų, kad jie būtų Jo liudytojai nuo pat Jo Krikšto Jordane iki Prisikėlimo. Tuos Dvylika, apaštalus, Jis Pats išsiunčia savo vietoje skelbti Gerąją Naujieną ir gydyti ligo­nių.
 
Prisikėlusysis Petrui, Pirmajam apaštalui, uždeda ypatingą atsakomybę už Bažnyčią. Dvylika apaštalų yra Bažnyčios pamatas. Jie skelbia Evangeliją, gina Jėzaus mokymą ir, Šventosios Dvasios padedami, tvirtai laikosi nesuklastotos Tiesos.
Apaštalai savo užduotį ir savo pasiuntinybę perdavė kitiems, kad jie tęstų jų pradėtą darbą. Yra pilnas Romos vyskupų sąrašas iki pat Petro. Kartu su vys­kupais, apaštalų įpėdiniais, Popiežius, Petro įpėdinis, vadovauja Bažnyčiai jos kelyje per visus amžius.
 
Vienas iš pirmųjų krikščionių mokytojų, rūpindamasis Bažnyčios vienybe, rašo:
„… raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.
Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe
palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite
dvasios vienybę taikos ryšiais.
Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate
pašaukti j vieną savo pašaukimo Viltį.
Vienas Viešpats, vienas Tikėjimas, vienas Krikštas
Vienas Dievas ir visų Tėvas,
Kuris virš visų, per visus ir visuose”.
                                                                               Laiškas efeziečiams 4, 1-6
 
Apaštalas, „pasiuntinys”. Jis kalba jį Siuntusiojo pavedimu. Dvylika apaštalų simbolizuo­ja dvylika Izraelio giminių ir reiškia, kad Jėzus renka naują Dievo tautą, eschatologinę tautą. Bažnyčia apaštalinė yra dėl to, kad jos vyskupai yra apaštalų įpėdiniai.

Lukšių Šv. Juozapo parapija

Gerbiami Lukšių Šv. Juozapo parapijos tinklapio lankytojai. Nuo šiandien 2023 11 08 dienos 21.00 val. iki 2023 11 09 dienos 9.00 val. mūsų tinklapis turi sustoti veikti dėl priežiūros ir tobulinimo darbų. Atsiprašome, ir Jūsų lauksime ketvirtadienį.