Malda yra širdies troškimas, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimuose, tiek džiaugsmuose.
Malda
Aš, Dievas, Kūrinija
Santykis su Dievu keičia mus pačius, taip pat keičia ir mūsų santykius. Malda – jeigu ji yra reguliari – perkeičia mūsų žvilgsnį, ji mus moko būti dėmesingus, moko klausytis ir matyti. Netgi paprasčiausi dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi, nuolat meldžiantis yra matomi visai kitoje šviesoje. Liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto tekstai, giedamos giesmės, tariami žodžiai įgauna visiškai naują prasmę. Štai kodėl tik tas, kuris gyvena gilų asmeninės maldos gyvenimą, gali visavertiškai išgyventi ir liturginę maldą bendruomenėje.
Kaip visa tai įvyksta? Nadežda Gorodecki, XX amžiaus rusų ortodoksų rašytoja, vienoje meditacijoje apie Jėzaus maldą rašo:
„Po tam tikro laiko, maldos žodžiai patys ateina ant lūpų. Jie įveda į vis gilesnę Dievo buvimo praktiką… Tai yra tylus budėjimas, lydimas gilios širdies ir dvasios ramybės, kuris prasiskverbia per mūsų kasdienybės verpetą…
Švenčiausiasis Jėzaus Vardas gali tapti mistiniu raktu suvokti pasaulį, įrankiu atveriančiu kiekvieno daikto ir kiekvieno asmens paslėptą reikšmę, dieviškuoju antspaudu, ženklinančiu pasaulį. Galbūt būtent čia reikia kalbėti apie tikinčiųjų kunigystę. Vienybėje su dangaus Tėvu, mes šaukiamės Šventosios Dvasios Jėzaus Vardu: tegul mano malda tampa sakramentu…“
Šiame tekste yra nusakomas pamatinis krikščioniškos maldos bruožas. Malda nėra tik asmeninė patirtis, ji aprėpia daugiau nei tik patį asmenį. Kai malda yra santykis su Dievu, ji atveria duris į santykį su pasauliu. Čia pasirodo esminis krikščionio pašaukimas – kurti santykį. Krikščioniškoji malda mus atgręžia į Dievą, ir pats Dievas maldoje mus moko atsigręžti ir matyti Jo kūriniją, Jo Rankų darbą, ir ją pašventinti.
Dieviškasis antspaudas, ženklinantis pasaulį, yra Dievo, kaip Visatos Kūrėjo, pripažinimas, nes Jis yra viso, kas egzistuoja, Šaltinis. Kai matau Kūriniją, kai ją suvokiu kaip Dievo Rankų darbą, jai suteikiu prasmę – aš ją tam tikra prasme pašventinu, nes Kūrinija man tampa Dievo garbės ir didybės ženklu. Štai kodėl yra kalbama apie tikinčiųjų kunigystę. Šį procesą išgyventi leidžia būtent maldos patirtis.
