Kodėl galime tikėti
Dėl ko esame žemėje?
Mes esame žemėje, kad pažintume Dievą ir Jį mylėtume, Jo valia darytume gera ir nueitume į dangų.[1-3, 358]
Būti žmogumi – tai ateiti iš Dievo ir pas Jį grįžti. Mes ateiname iš daug toliau nei iš savo tėvų. Mes ateiname iš Dievo, kuriame yra visa dangaus ir žemės Laimė, ir mūsų Laukia amžina, beribė Jo palaima. 0 dabar gyvename žemėje. Kartais jaučiame esant mūsų Kūrėją šalia, bet dažnai nejaučiame nieko. Kad rastume kelią į Namus, Dievas mums atsiuntė savo Sūnų, kuris išvadavo mus iš nuodėmės, išgelbėjo nuo visokio pikto ir nenukrypstamai veda į Gyvenimą. Jis yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14, 6). -> 285
Kodėl Dievas mus sukūrė?
Dievas mus sukūrė savo valia iš savo gerumo ir nesavanaudiškos meilės. [1-3]
Kai žmogus myli, jo širdis sklidina meilės. Jis nori pasidalyti džiaugsmu su kitais. Tą jausmą jis yra gavęs iš Kūrėjo. Nors Dievas yra slėpinys, mums leista apie Jį žmogiškai mąstyti ir sakyti: iš savo meilės „pertekliaus” Jis mus sukūrė. Jis norėjo pasidalyti su mumis, savo Meilės kūriniais, beribiu džiaugsmu.
Mes, žmonės, esame atviri Dievui.
Kodėl ieškome Dievo?
Dievas į mūsų širdis įdėjo troškimą Jo ieškoti ir Jį surasti. Šv. Augustinas sako: „Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdis bus tol nerami, kol ras poilsio Tavyje.” Šį Dievo troškimą mes vadiname -> Religija. [27-30]
Natūralu, kad žmogus ieško Dievo. Nuolatinis žmogaus tiesos ir laimės siekis galiausiai yra paieška Jo, kuris žmogų absoliučiai palaiko, absoliučiai patenkina, absoliučiai jį priima. Žmogus tik tuomet yra patenkintas savimi, kai suranda Dievą. „Kas ieško tiesos, ieško Dievo, nesvarbu, ar jam pačiam tai aišku, ar ne” (Edita Štein – šv. Kryžiaus Teresė Benedikta). -> 5, 281-285
Ar galime pažinti Dievo buvimą?
Taip. Žmogaus protas tikrai gali pažinti Dievą. [31-36, 44-47]
Pačiame pasaulyje nėra nei jo buvimo pagrindo, nei jo tikslo. Visa, kas egzistuoja, yra daugiau, nei matoma iš šalies. Pasaulio tvarka, grožis ir raida rodo, kad yra kai kas daugiau už jį patį, kad yra Dievas. Žmogus yra atviras tiesai, gėriui ir grožiui. Jis girdi savo sąžinės balsą, kuris liepia jam daryti gera ir saugotis blogio. Kas išmintingai klauso šio balso, atranda Dievą.
Kodėl žmonės neigia Dievų, jei gali Jį pažinti savo protu?
Pažinti neregimąjį Dievą yra didelis iššūkis žmogaus dvasiai. Daugelį tai baugina. Yra žmonių, nenorinčių pažinti Dievo, nes tuomet reikėtų keisti savo gyvenimo būdą. Sakydamas, kad klausimas dėl Dievo yra beprasmis, nes neišsprendžiamas, žmogus paprasčiausiai pasilengvina gyvenimą. [37-38]
Ar apskritai yra sąvokų Dievui apibrėžti? Ar prasminga apie Jį kalbėti?
Nors mes, žmonės, esame riboti ir mūsų ribotos sąvokos niekada neįvardys beribės Dievo didybės, mes galime teisingai kalbėti apie Dievą. [39-43,48]
Norėdami ką nors pasakyti apie Dievą, pasitelkiame netobulus simbolius ir ribotus vaizdinius. Taigi kiekvienas mūsų žodis apie Dievą vartojamas su išlyga, jog mūsų kalba niekada nepasieks Dievo didybės. Todėl savo kalbą reikia nuolat gryninti ir šalinti išjos visa, kas netobula.
Kodėl Dievas turėjo pasirodyti, kad žinotume, koks Jis yra?
Žmogus savo prigimtu protu gali pažinti, kad Dievas yra, tačiau negali suprasti, koks Jis yra iš tikrųjų. Todėl, norėdamas, kad Jį pažintų, Dievas apsireiškė žmogui. [50-53, 68-69] Dievas neprivalėjo mums apsireikšti. Jis tai padarė iš meilės. Kaip ir žmonių meilėje apie mylimą žmogų ką nors sužinai tik tada, kai jis atveria širdį, taip ir apie Dievo planą žinome tik todėl, kad Amžinasis ir Slėpiningasis Dievas iš meilės mums apsireiškė. Nuo pat Sukūrimo Dievas nuolat kalbėjo žmonijai per protėvius ir pranašus iki galutinio -> Apreiškimo per savo Sūnų Jėzų Kristų. Atsiųsdamas savo Sūnų, Dievas atvėrė mums savo širdį ir atskleidė savo slėpiningąją Esybę.
Kaip Dievas apsireiškia Senajame Testamente?
Dievas -> Senajame Testamente pasirodo kaip Dievas, kuris iš meilės sukūrė pasaulį ir žmonėms lieka ištikimas net tuomet, kai jie dėl nuodėmės nuo Jo pasitraukia. [54-64, 70-72]
Dievas istorijoje daug kartų leido save pažinti: su Nojumi Jis sudaro sandorą, kad išgelbėtų visas gyvas esybes. Jis pašaukia Abraomą, kad jį padarytų „tautų daugybės protėviu” (Pr 17, 5), pažadėdamas jam, jog „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3). Iš Abraomo kilusi Izraelio tauta tampa ypatinga Jo nuosavybe. Mozei Dievas pasako, kaip Jį vadinti. Jis paslaptingai vadinamas Jhwh, dažniausiai rašomas Jhwh, reiškia: „Aš esu, kuris esu” (Iš 3, 14). Jis išvaduoja Izraelio tautą iš Egipto vergovės, ant Sinajaus kalno sudaro Sandorą ir per Mozę duoda Izraelio tautai Įstatymą. Dievas vis siunčia savo tautai pranašus, kurie kviečia ją atsiversti ir atnaujinti Sandorą. Pranašai skelbia, kad Dievas sudarys naują ir amžiną Sandorą, kuri nuves į visišką atsinaujinimą ir galutinį išganymą. Ši Sandora apims visus žmones.
Ką Dievas liudija apie save, atsiųsdamas mums savo Sūnų?
Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų parodė mums savo beribę gailestingąją Meilę. [65-66, 73]
Per Jėzų Kristų neregimasis Dievas tampa regimas. Jis tampa tokiu pat žmogumi kaip mes. Tai rodo, kokia didelė yra Dievo meilė: Jis paima visas mūsų naštas ant savo pečių. Jis keliauja kartu. Jis yra su mumis, kai esame apleisti, kenčiame, jaučiame mirties baimę. Jis yra su mumis tuomet, kai mes nieko nebegalime, kad atidarytų mums duris į gyvenimą. 314
Ar Dievas viską pasakė per savo Sūnų, ar Apreiškimas vis dar vyksta?
Dievas j pasaulį atėjo Jėzuje Kristuje. Jis yra paskutinis Dievo Žodis. Klausydami Jo, visi visų laikų žmonės gali pažinti Dievą ir suprasti, kas reikalinga, kad būtų išganyti. [66-67]
Jėzaus Kristaus Evangelija visiškai ir tobulai užbaigė -> Apreiškimą. Kad mums būtų aišku, Šventoji Dvasia veda mus gilyn j tiesą. Kai kurių žmonių gyvenimuose Dievo šviesa taip įsiplieskia, kad jie regi „atsivėrusį dangų” (Apd 7, 56). Taip atsirado ir garsiosios piligrimystės vietos, kaip antai Gvadalupė Meksikoje ar Lurdas Prancūzijoje. Vadinamieji privatūs apreiškimai negali pagerinti ar papildyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Jie nėra visiems privalomi. Tačiau jie gali mums padėti geriau ją suprasti. -> Bažnyčia jų tiesą patikrino.
Kodėl mes perduodame tikėjimą kitiems?
Mes perduodame tikėjimą kitiems, nes Jėzus mums liepė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (Mt 28,19). [91]
Nė vienas tikras krikščionis nemano, kad tikėjimą perduoti, jį skleisti privalo tik specialistai (mokytojai, kunigai, misionieriai). Krikščionis yra žmogus kitiems. Vadinasi, kiekvienas tikras krikščionis trokšta, kad Dievas ateitų ir pas kitus žmones. Jis galvoja: „Viešpačiui manęs reikia. Esu pakrikštytas, sutvirtintas ir atsakingas už tai, kad mano aplinkos žmonės sužinotų apie Dievą ir „pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2, 4). Pal. Motina Teresė vartojo gerą palyginimą: „Juk dažnai matai laidus, apraizgiusius miestą. Jei jais neteka srovė, nėra ir šviesos. Taigi tas laidas esame tu ir aš! 0 srovė yra Dievas. Mūsų valioje bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2, 42). Jie laikėsi drauge ir buvo pasirengę j savo tarpą priimti kitus. Iki šiol tai ir yra tikėjimo esmė: krikščionys kviečia kitus žmones išmokti bendrauti su Dievu, irtas bendravimas Katalikų Bažnyčioje nepakito nuo apaštalų laikų.
Ar Bažnyčia gali klysti tikėjimo klausimais?
Tikinčiųjų visuma negali klysti tikėjimo klausimais, nes Jėzus savo mokiniams pažadėjo atsiųsti Tiesos Dvasią ir juos išlaikyti tiesoje (Jn 14,17). [80-82, 85-87, 92, 100]
Kaip mokiniai visa širdimi tikėjo Jėzų, taip ir kiekvienas krikščionis, ieškodamas gyvenimo kelio, gali visiškai pasitikėti -> Bažnyčia. Pats Jėzus Kristus savo Apaštalams davė užduotį mokyti, todėl Bažnyčia turi -> Magisteriumą (Mokymo Tarnybą) ir negali tylėti. Nors atskiri Bažnyčios nariai gali klysti ir net daryti nedovanotinų dalykų, visa Bažnyčia niekada negali išklysti iš Dievo tiesos kelio. Bažnyčia šimtmečių šimtmečius skleidžia tikrą tiesą, kuri yra didesnė už ją pačią. Turima galvoje depositum fidei, saugotiną tikėjimo lobį. Jei tokia tiesa yra viešai ginčijama arba iškreipiama, Bažnyčia privalo iš naujo nurodyti, „ką visi visur ir visada turi tikėti” (šv. Vincentas Lerinietis, t 450).
Ar Šventasis Raštas iš tiesų yra Dievo žodis?
Šventojo Rašto knygos „tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos”, nes jos yra įkvėptos, t. y. surašytos įkvėpus Šventajai Dvasiai, o jų autorius yra Dievas (Vatikano II Susirinkimas, DV 11). [103-107]
Biblija nenukrito iš dangaus ir Dievas tikrai jos nepadiktavo žmonėms kaip rašymo automatams. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir perjuos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo” (Vatikano II Susirinkimas, DV 11). Kad vienas ar kitas tekstas būtų priskirtas Šventajam Raštui, reikėjo bendro -> Bažnyčios pritarimo. Bendruomenės turėjo nutarti: „Taip, šiais žodžiais į mus prabyla pats Dievas – jie yra Šventosios Dvasios įkvėpti!” Kurie pirmųjų krikščionių raštai iš tikrųjų įkvėpti Šventosios Dvasios, nuo IV a. yra įtraukti į vadinamąjį Šventųjų Raštų -> Kanoną.
Kaip Šventasis Raštas gali būti Tiesa, jei ne viskas, kas jame parašyta, yra teisinga?
Perteikti mums istorijos ar gamtos mokslų žinias nėra -> Biblijos tikslas. Be to, įkvėptieji autoriai buvo savo meto vaikai. Jų supratimas atitiko jų laikus ir aplinką ir kartais jie buvo klaidingo suvokimo kaliniais. Tačiau viskas, ką žmogus turi žinoti apie Dievą ir apie savo išganymo kelią, Šventajame Rašte perteikta tiksliai ir be jokios klaidos. [106-107,109]
Kaip teisingai skaityti Šventąjį Raštą?
Teisingai skaityti Šventąjį Raštą – tai skaityti jį meldžiantis, vadinasi, veikiant Šventajai Dvasiai, kurios įkvėpimu jis ir atsirado. Jis yra Dievo žodis ir tikras Dievo kreipimasis į mus. [109-119,137]
Biblija tarsi ilgas Dievo laiškas mums. Todėl skaityti šventuosius raštus turime su meile ir pagarba: pirmiausia, Dievo laišką būtina iš tikrųjų skaityti, o ne rankioti atskiras detales, negalvojant apie visumą. 0 tos visumos centras ir ašis – Jėzus Kristus, apie kurį kalbama visoje Biblijoje, taip pat ir -> Senajame Testamente. Taigi šventuosius raštus turime skaityti su tokiu pačiu gyvu -> Bažnyčios tikėjimu, iš kurio jie ir yra kilę.
Panaudota: „YOUCAT” Jaunimo Katekizmas
Išleido; Katalikų pasaulio leidiniai
