Jėzus Kristus - Prisikėlęs iš numirusiųjų
Jėzus gyvas
Dievo Sūnus tapo Žmogumi. Būdamas Žmogus, Jis mirė ant Kryžiaus. Jo Kūnas buvo paguldytas j Kapą. Yra liudytojų, mačiusių tai savo akimis. Ir jie yra ne tik tie vyrai ir moterys, kartu su Jėzumi atvykę j Jeruzalę, bet ir kaltintojai, budeliai bei jų parankiniai, Poncijus Pilotas ir romėnų kareiviai…
Visi keturi Evangelistai pasakoja apie moteris, ankstų Velykų rytą su tepalais einančias prie Jėzaus Kapo. Atėjusios jos pamato, kad sunkusis akmuo nuo Kapo angos nuristas. Moterys įeina j Kapą ir dešinėje jo pusėje pamato sėdintį vyrą baltais drabužiais. Jos išsigąsta. Tačiau angelas sako joms: „Jūs ieškote Nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno (Nazaretiečio?)? Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų j Galilėją” (Mk 16, 1-7)… Evangelistas Jonas pasakoja apie Mariją Magdalietę, Velykų rytą susitikusią su Prisikėlusiuoju. Ji stovi verkdama prie tuščio Kapo. Čia ji pamato Jėzų, tačiau Jo neatpažįsta. Tik kai Jis ją pašaukia „Marija”, atsiveria jos akys. Ji sušunka hebrajiškai: „Rabuni!” (tai reiškia: „Mokytojau”). Prisikėlusysis duoda jai užduotį: „Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą. Pas savo Dievą ir jūsų Dievą’. Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs” (plg. Jn 20, 11-18).
Mokiniai sako: Jėzus nemirė, Jis yra gyvas! Jis mums pasirodė, mes Jį matėme. Mūsų gyvenimas su Juo, Jo gyvenimas su mumis nepasibaigė. Šį neįtikėtiną faktą liudija daug moterų ir vyrų. Savo Pirmajame laiške korintiečiams Paulius juos visus išvardija (1 Kor 15, 5-8): pirmiausia Jis pasirodė Petrui, Uolai, ant kurios Jis stato savo Bažnyčią; paskui Dvylikai, kuriuos Jis išsirinko apaštalais. Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, iš kurių, kaip rašo Paulius, tik nedaugelis yra mirę. Vėliau Jis susitinka su Jokūbu, vadovaujančiu Jeruzalės krikščionių bendruomenei, paskui su visais mokiniais. O paskiausiai pasirodo Pauliui, keliavusiam į Damaską kovoti su krikščionimis.
Nuo šio susitikimo Paulius, smarkus krikščionių persekiotojas, tapo aistringu Kristaus liudytoju.
Visiems šiems liudytojams tuščias Kapas buvo reikšmingas įrodymas. Susitikimas su Prisikėlusiuoju tapo užduotimi: perduoti kitiems tai, ką jie yra patyrę. Jų Tikėjimas yra toks stiprus, kad jie pasirengę už jj mirti. Mūsų Tikėjimo pagrindas – šių Jėzaus mokinių Tikėjimas.
Tai, kas atsitiko nuo Didžiojo Penktadienio iki Velykų ryto, yra Dievo Paslaptis. Ją mes turime omenyje, sakydami: „Jis prisikėlė iš numirusių” arba „Dievas Jį prikėlė”.
Tie vyrai ir moterys, su kuriais susitinka Prisikėlęs Viešpats, pažįsta Jį iš žemiškojo gyvenimo. Jie Jį atpažįsta: tai iš tikro Jis – tačiau visiškai kitoks. Jie išsigąsta, Jam įėjus pro uždarytas duris. Jų širdys prisipildo džiaugsmu, Jam kalbantis su jais. Ir Jis duoda jiems užduotį: eikite pas visus žmones, nuo vieno žemės pakraščio iki kito ir skelbkite Gerąją Naujieną, atleiskite jiems jų klaidas, padarykite visus žmones Mano mokiniais. Ir žinokite – Aš nepaliksiu jūsų vienų.
Viešpatie, mūsų Dieve, mes šloviname Tave:
šią šventą naktį Tu apšvietei mus savo Šviesa.
Prie tuščio Kapo Tu dovanojai mums Viltį.
Jėzau, mūsų Broli, mes šloviname Tave!
Šią šventą naktį Tu praskaidrinai mūsų
gyvenimo ir mirties baimę.
Ir mes pasitikime Tavimi.
Šventoji Dvasia, Dieve, mes šloviname Tave!
Šią šventą naktį Tu mums atvėrei akis,
kad ne mirtis yra žmogiškosios būties lygmuo,
bet Meilė.
Mūsų laukia Gyvenimas
Jėzaus Kristaus Prisikėlimas yra mūsų Tikėjimo esmė ir prasmė. Velyknakčio šventė yra didžiausia ir svarbiausia bažnytinių metų šventė. O kiekvienas sekmadienis yra Dievo, prikėlusio savo Sūnų iš numirusių, prisiminimas ir garbinimas: tai yra Velykų prisiminimas. Vienoje pirminių krikščionių bendruomenių atsirado žmonių, abejojančių Kristaus Prisikėlimu. Jiems apaštalas Paulius rašo: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų Tikėjimas… ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių” (plg. 1 Kor 15, 14- 19).
* Mes tikime, kad Jėzus, mūsų Viešpats, yra gyvas, kad Jis dalijasi savo Gyvenimu su visais Juo pasitikinčias žmonėmis.
* Mes tikime, kad Prisikėlusysis yra visų mūsų Vilties laidas: gyvenimo pabaigoje mūsų laukia ne nebūtis, bet Dievo Pilnatvė, ne tamsa, bet Šviesa.
* Mes tikime, kad Jėzus pakeitė pasaulį ir jį išgelbėjo.
* Mes tikime, kad Jėzaus Šventoji Dvasia gyvena žemėje ir joje veikia.
* Mes tikime, kad Dievo skirtą dieną Jėzus Kristus vėl ateis, išvaduos žmones ir visą kūriniją iš kančios ir išgelbės nuo viso ją slegiančio pikto, patobulins juos ir dovanos Amžinąjį Gyvenimą.
Melskimės:
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
Tu man, savo draugui, neleisi trūnyti,
man rodysi kelią, kuris į Gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš Tavo veidą, T
Tavo dešinėj bus per amžius linksmybės.
Ps 16, 10-11
Velyknaktis: Ši šventė turi 4 dalis. Žiburių liturgijoje pašventinama Velykų ugnis, nuo kurios uždegama Velykų žvakė. Iškilmingoje procesijoje kunigas įneša ją j tamsią bažnyčią: Kristus mums šviečia! Žodžio liturgijoje skaitomi septyni skaitiniai iš Senojo ir du iš Naujojo Testamentų. Tai yra tekstai, primenantys mums ilgą Dievo ir žmonių istoriją. Krikšto liturgijoje šventinamas Krikšto vanduo, krikštijami vaikai ir suaugusieji, visi atnaujina savo Krikšto pažadus. Aukos liturgijoje šloviname Tą, kuris pasiliko su mumis iki pasaulio pabaigos.
Panaudota: „Tikiu” Trumpas Katalikų Bažnyčios Katelizmas
KIRCHE INNOT/OSTPRIESTERHILFE
Bischof-Kindermann-StraBe 23
D-61462 Konigstein im Taunus
