Jėzus Kristus - Kančia ir mirtis
Kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie Kryžiaus, numiręs ir palaidotas
* Jėzus sako:
„Štai keliaujame j Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks Jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks Jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų Jis prisikels”.
Evangelija pagal Morkų 10, 33-34
Petras Sekminių pamoksle sako:
„Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį (Nazaretietį?), Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi Tą Vyrą, Dievo Valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie Kryžiaus”.
Apaštalų darbai 2,22-23
Už Jėzų ar prieš Jį
Tikėjimo išpažinime nieko nepasakyta apie laiką tarp Jėzaus Gimimo ir Jo smurtinės mirties (trisdešimtaisiais metais). Kas nori suprasti, kaip galėjo būti tokia gėdinga pabaiga, turi susipažinti su Evangelistų liudijimais. Jie pasakoja apie Jėzaus padarytus ženklus, stebuklus ir ypatingus darbus, kad žmonės suvoktų, jog Dievo Karalystė čia pat: Jėzus gydo ligonius, Jis paliečia raupsuotuosius, ir šie pasveiksta, Jis išlaisvina apsėstuosius iš šėtono valdžios. Taigi Jis daro darbus, kurių Izraelyje laukiama iš Mesijo. Jis pasakoja apie Dievą kitaip nei Rašto aiškintojai. Jis kalba palyginimais ir savo tiesas dėsto taip, kad ir paprasti žmonės supranta, ką Jis sako apie Tėvą.
Jėzus susiranda mokinių, patikėjusių Jam savo gyvenimą. Tačiau Juo abejojama ir Jis nepripažįstamas. Jo šalininkai – daugiausia maži žmonės, neturintys didelės įtakos – tarp Jo patikėtinių, apaštalų, nėra nė vieno Rašto mokytojo.
Religiniai vadovai, aukštieji kunigai ir Rašto mokytojai, rūpinasi, kad Izraelyje neatsirastų klaidingų mokytojų. Jie nuo pat pradžių su nepasitikėjimu stebi Jėzų ir Jo sukeltą sąjūdį.
Kai Jis šabo dieną išgydo vieno žmogaus suparalyžiuotą ranką, jie sako: Jis gydąs ne pagal Mozės nurodymus. Jis esąs nusidėjėlis – per šabą draudžiama gydyti.
Kai Jis išlaisvina apsėstąjį nuo piktojo, jie sako: Jis esąs pats apsėstas, antraip negalėtų suvaldyti piktųjų jėgų.
Ir Najine, sutikęs laidotuvių procesiją, Jėzus nelieka nuošalyje. Jis mato verkiančios motinos skausmą ir negali būti tik stebėtojas. Nė vienam sielvartaujančiam Jis nesako: „toks gyvenimas” arba „Dievas taip nori, tu turi tai iškentėti”. Jis prieina prie neštuvų ir grąžina mirusiajam gyvybę: ten, kur yra Jėzus, skausmas numalšinamas, o mirtis traukiasi iš kelio gyvenimui. Juk sakoma: kol yra verkiančių motinų, visada atsiras jas guodžiančių bičiulių.
Vieni sako: Jis yra geras. Kiti: ne, Jis klaidina žmones, Jis yra netikras pranašas.
Fariziejai ir Rašto mokytojai nori paspęsti Jėzui žabangus. Jie nusiunčia pasiuntinius Jį ištardyti. Tačiau pastarieji nieko blogo negali apie Jį pasakyti. Fariziejai ir Rašto mokytojai, negalėdami patikėti Jėzų esant Mesiją, nutaria iškelti Jam bylą, apkaltinti Jį piktžodžiavimu ir nubausti Jj už tai mirties bausme.
Vyriausiajam kunigui paklausus „Ar Tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?”, Jėzus atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį Dangaus debesyse”. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis? Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties” (Mk 14, 61-64).
Būti su Tuo,
Kurs sugeba prašnekinti nebylį,
įsako kurčiųjų ausims atsiverti
ir išgirsti.
Liudyti tai,
kaip lengviau atsikvepia prispaustieji
ir atsitiesia sulinkusieji.
Matyti,
kaip priimami svetimieji,
o pabėgėliai sutinkami išskėstomis rankomis
ir su dideliu džiaugsmu pasodinami
prie Jo stalo jiems skirtoje vietoje.
Aukštieji kunigai: Vyriausiasis kunigas, Aukštosios Tarybos pirmininkas, buvo romėnų okupacinės valdžios, kurios dėka jis gaudavo šias pareigas, tarpininkas. 6-15 m. po Kr. vyriausiuoju kunigu Jeruzalėje buvo Anas, o 18-36 m. – vienas po kito penki jo sūnūs ir žentas Kajafas.
Šabas: Septintąją savaitės dieną žydai švęsdavo – tai buvo džiaugsmo ir pamaldų diena. Ilgainiui atsirado įvairiausių nurodymų, ką tą dieną galima daryti ir kas draudžiama.
Fariziejai: Šis žodis reiškia „ypatingieji”. Tai buvo religinė ir politinė partija – dievobaimingi ir pamaldūs vyrai, pasisakę už tai, kad būtų griežtai laikomasi Mozės nurodymų, ir pagal juos gyvenę.
Naujoji Sandora
Evangelijos apie Jėzaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą yra seniausi ir švenčiausi Bažnyčios tekstai. Kasmet Bažnyčia Didžiąją (Šventąją) Savaitę mini tas paskutiniąsias Jėzaus dienas Jeruzalėje.
Verbų sekmadienį Jėzus su savo mokiniais atkeliauja į Jeruzalę švęsti Paschos. Jis atjoja ant asilo – atvyksta kaip Taikos Karalius. Jį sutinka džiūgaujančios minios. Jis moko šventykloje. Judas, vienas iš dvylikos apaštalų, leidžiasi paperkamas ir sutinka Jj išduoti.
Ketvirtadienį (Didįjį Ketvirtadienį) Jėzus su savo mokiniais valgo Paschos (Velykų) vakarienę. Jis ima duoną, laužo ją, duoda savo mokiniams ir sako: „Tai yra Mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Paskui Jis ima taurę, duoda savo mokiniams ir taria: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė Naujosios ir Amžinosios Sandoros, Mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite Mano atminimui”.
Jėzus žydų Paschai suteikia naują prasmę – Jis atiduoda Save mokiniams duonos ir vyno pavidalu. Taip Jis sudaro Naująją Sandorą, patvirtindamas ją Savo Krauju.
Evangelistas Jonas pasakoja, kad Jėzus po Paskutinės Vakarienės tą vakarą prieš savo Mirtį pasilenkęs mazgoja savo mokiniams kojas. Taip Jis daro, kad iš to pavyzdžio jie suprastų Naujosios Sandoros esmę: kas yra „didelis”, turi nusižeminti, kaip Jėzus, ir tarnauti broliams ir seserims.
Jis atiduoda Save –
ir mes tai galime daryti.
Jis dalija –
ir mes galime dalyti.
Jis atsisako valdžios –
todėl mes galime tarnauti.
Jis miršta,
kad mes galėtume gyventi.
Jis savo Sandorą sutvirtino savo Krauju –
todėl mes esame broliai ir seserys.
Verbų sekmadienis: Bažnyčia sudabartina iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Daugelyje bendruomenių tą dieną vyksta procesijos su verbomis.
Pnscha, Velykos: Tuomet ir dabar – tai didžiausia žydų šventė, skirta pirmajai Velykų nakčiai, kai Dievas vedė savo Izraelio tautą iš Egipto vergijos j laisvę, atminti. Jėzus Kristus, Kuris buvo prikaltas prie Kryžiaus numiręs ir palaidotas
Didysis Ketvirtadienis: Ketvirtadienį vyskupas pašventina aliejus, naudojamus Krikštui, Sutvirtinimui, Ligonių patepimui ir Kunigystės šventimams. Vakare bendruomenės mini Paskutinę Vakarienę. Mes priimame Kristaus Kūną ir Kraują, Eucharistiją, kuri mus padaro seserimis bei broliais ir įpareigoja vieniems kitus mylėti.
Atiduotas į nusidėjėlių rankas.
Po vakarienės Jėzus, lydimas mokinių, eina į Alyvų kalne esantį Getsemanės sodą. Ten Jis pasako mokiniams: pasilikit čia ir laukit, aš einu melstis. Jis pasiima drauge Petrą, Jokūbą ir Joną ir jiems „skundžiasi: mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite”. Paskui, paėjęs kiek toliau, meldėsi: „Tėve, jei Tu nori, gali mane išvaduoti nuo kančios ir mirties! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”. Grįžta pas savo mokinius ir randa juos miegančius. Jis juos pažadina ir sako Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su Manimi?” Dar kartą Jis nueina toliau ir vėl meldžiasi. Tačiau ir vėl grįžęs randa mokinius miegančius. Ir trečią kartą atsiskiria tą naktį nuo jų pasimelsti. Paskui vėl grįžta pas juos ir sako: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas j nusidėjėlių rankas”. Iš pažiūros atrodo, kad Jėzus yra visiškai sužlugdytas: žmonės nepriima nei Jo Paties, nei Jo atneštos Naujienos. Tačiau Jis lieka ištikimas savo Pasiuntinybei ir Tam, Kuris Jį siuntė. Jis nieko nevengia, nieko neatsisako. Jis nesibijo pavojaus gyvybei ir sutinka mirti.
Ir Jam netenka ilgai laukti. Štai į Getsemanės sodą ateina Judas, vienas iš apaštalų, su gerai ginkluotų kareivių būriu. Jie suima Jėzų ir veda apklausti į vyriausiojo kunigo rūmus. Kai Aukštosios tarybos nariai Jį klausia: „Ar Tu esi Dievo Sūnus?”, Jėzus atsako: „Taip yra, kaip sakai”. Rytą jie nuveda Jėzų pas Poncijų Pilotą, 26-36 m. po Kr. buvusį Judėjos valdytoju. Jie kaltina Jėzų: „Jis piktžodžiauja!” ir „Jis nori būti karaliumi!” Pilotas įsako Jėzų nuplakti. Kareiviai uždeda Jam ant galvos erškėčių vainiką, apsiaučia raudona skraiste, tyčiojasi iš Jo, muša ir daužo. Pagaliau Pilotas paskelbia nuosprendį – mirtis ant kryžiaus.
Jėzus neša savo Kryžių į Golgotos kalvą, esančią už Jeruzalės vartų. Didžiojo Penktadienio vidurdienį Jis kybo ant Kryžiaus tarp dviejų kartu su Juo nukryžiuotų nusikaltėlių. Apie devintą (pas mus – apie 15) valandą Jis miršta.
Jėzus Kristus, Kuris buvo prikaltas prie Kryžiaus numiręs ir palaidotas
Evangelistai aprašo šį įvykį, kartu liudydami, kad toks buvo Dievo Išganymo Planas – Jėzus buvo atiduotas į žmonių rankas, tačiau liko Dievo Globoje. Jis kenčia ir miršta – dėl mūsų Išganymo. Kristaus Kančioje ir Mirtyje atsiskleidžia Dievo Meilė žmonėms – ir tai yra Tikėjimo Paslaptis.
Kristaus pasiuntiniai liudija:
Jis – mūsų Tarpininkas: Jis atidavė Save kaip išpirką už mus visus (1 Tim 2, 6).
Jis – Dievo Avinėlis, Kuris naikina pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29).
Jis – Dievo Sūnus, savo Mirtimi sutaikinęs mus su Dievu (Rom 5, 10).
Jis – Dievo Tarnas: visiems, kurie Jo klauso, tapęs Amžinojo Išganymo priežastimi (Žyd 5, 9).
Jis – Atpirkėjas: Dievas suplėšė mus kaltinantį skolos raštą ir prismeigė jį prie Kryžiaus (Kol 2, 14).
Jis – Išganytojas: esame pagydyti Jo žaizdomis (1 Petr 2, 24).
Jėzus sako:
Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Evangelija pagal Joną 15, 13
Aukštoji Taryba: Tai – aukščiausia Žydų institucija. Ją sudarė septyniasdešimt vienas narys (seniūnai, kunigai, Rašto mokytojai), vadovavo vyriausiasis kunigas.
Didysis Penktadienis: Bažnyčia šią dieną švenčia ypatingai. Po pietų ar vakare bendruomenė susirenka paminėti savo Viešpaties Kančios ir Mirties. Žodžio liturgijoje klausomės pranašo Izaijo giesmės apie Dievo Tarno kančią, krikščionio apaštalo tikėjimo j Viešpatį išpažinimą ir Evangelisto Jono liudijimą apie Jėzaus Išaukštinimą ant Kryžiaus. Savo maldavimuose mes, krikščionys, atstovaudami visai žmonijai, išsakome Dievui savo laikų bėdas. Paskui mes pagerbiame Kryžių, Išganymo ženklą, o Šv. Komunijos metu priimame Gyvenimo Duoną.
Jėzus Kristus, Kuris buvo prikaltas prie Kryžiaus numiręs ir palaidotas
Paguldytas j Kapą
Juozapas Arimatėjietis negali sutikti, kad Jėzaus Kūnas per visą naktį kabotų ant Kryžiaus. Jis yra įtakingas žmogus, iš baimės iki šiol nepasirodęs esąs Jėzaus mokinys.
Dabar jis išdrįsta. Jis eina pas Pilotą ir išgauna leidimą nuimti Jėzaus Kūną nuo Kryžiaus ir palaidoti. Pilotas neprieštarauja. Juozapas susuka Jėzų į drobulę ir paguldo Jį į naują kapą uoloje – kaip ir dera mokytojui Izraelyje. įėjimą į Kapą jis užritina dideliu akmeniu. Keletas moterų, atėjusių su Jėzumi į Jeruzalę, iš tolo stebi ir visa tai mato.
Mes dėkojame Tau, Dieve, šlovindami Tave
už Jėzų, Tavo Sūnų:
Jis gyveno su mumis kartu,
Jis parodė, kaip reikia mirti.
Jis taip pat, kaip ir mes, buvo paguldytas į Kapą.
Mums nebėra ko bijoti!
Nužengė į pragarus,
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių
Dievas sukūrė žmogų, panašų į Save Patį – Adomą ir levą – vyrą ir moterį. Jis laimina ir myli juos bei visus jų vaikus ir vaikų vaikus ir patiki jiems žemę. Jo Meilė apima ne tik tuos, kurie glaudžiasi prie Jo, myli Jį ir klauso Jo įsakymų, bet ir visus tuos, kurie niekada nieko apie Jį nėra girdėję, todėl negali nei Jo ieškoti, nei Jį rasti, kurie nežino, kaip reikia gyventi, kad Jam patiktų. Dievas savo Gyvenimu nori pasidalyti su visais.
Laikas eina. Žmonės miršta – ne tik tie, kurie gyveno be Dievo ar net priešindamiesi Jam, tačiau ir tie, kurie Jį mylėjo kaip mokėjo – Adomas ir Ieva, Abraomas ir Mozė, Sara, Rebeka ir Mirjam, Dovydas ir Saliamonas. Elijas ir Amosas, Zacharijas ir Elzbieta, Simeonas ir Ona, Jonas Krikštytojas ir daugelis tų mažų žmonių, kurių meilė žinoma tik vienam Dievui.
Ar jie veltui tikėjo? Ar Dievas pamiršo jų ištikimybę? Mes tikime, kad Jėzus Gerąją Naujieną atnešė ne tik gyviesiems, kad Jis „nužengė į pragarus” ir ten taip pat paskelbė: laikas atėjo, dabar prasideda Dievo Karalystė. Jūs esate išganyti. Dievas visiems Jį mylintiems yra maloningas. Vadinasi, mirtis nebeturi galios Dievą mylintiems žmonėms. Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, mirė už visus. Visi priklauso Jo įkurtai Gyvųjų bendruomenei.
Gailestingasis Tėve,
dabar švęsdami Atpirkimo minėjimą, mes prisimename
Kristaus Mirtį ir Nužengimą į pragarus;
išpažįstame Jo Prisikėlimą ir Įžengimą į Dangų,
kur Jis sėdi Tavo dešinėje.
Laukdami Jo Garbingojo Atėjimo,
aukojame Tau priimtiną,
visam pasauliui išganingą,
šventą Jo Kūno ir Kraujo Auką.
Iš IV Eucharistijos maldos
Pragarai: Požeminė karalystė, kur viešpatauja mirtis. Biblijos aprašymuose „Dievo žodis yra perduodamas žmonių kalba”. Tai reiškia, kad žmonės, perteikiantys savo susitikimą su Dievu, pasakoja apie tai to laiko vaizdiniais ir kalba. Jiems atrodo, kad Žemė yra rutulys, virš jos, „viršuje” – Dangaus skliautas, vieta, kur gyviesiems viešpatauja Dievas, po ja, apačioje, požeminė karalystė (pragarai), „vieta”, kur mirtis valdo mirusiuosius. Todėl jie sako: Jėzus „nužengė j pragarus”.
Panaudota: „Tikiu” Trumpas Katalikų Bažnyčios Katelizmas
KIRCHE INNOT/OSTPRIESTERHILFE
Bischof-Kindermann-StraBe 23
D-61462 Konigstein im Taunus
