3. Savo prigimtimi santuoka ir sutuoktinių meilė skirtos gimdyti ir auklėti vaikams, kurie yra tarsi ją atbaigiantis vainikas, nes vaikai – iš tikrųjų kilniausia santuokos dovana, tėvams teikianti didžiulį gėrį.
4.Intymus gyvenimas ir meilės bendravimas, kuriuo sutuoktiniai tampa „jau nebe du, o vienas kūnas“, yra paties Dievo Kūrėjo įsteigtas, savitų įstatymų tvarkomas ir apdovanojamas ta palaima, kurios nesunaikino gimtoji nuodėmė. Šis šventas ryšys priklauso ne nuo žmogiškojo sprendimo, bet nuo Dievo – santuokos Autoriaus, kuris jai suteikė ypatingą gėrį ir tikslą.
5. Viešpats Kristus, visa atkurdamas ir atnaujindamas, panoro ir santuokai sugrąžinti pirmykštį šventumą bei kilnumą, kad ką Dievas sujungė, žmogus neperskirtų, ir iškėlė ją iki Sakramento orumo, kad neišardoma sutuoktinių sutartis dar labiau išryškintų Kristaus meilę ir taptų jo vienybės su Bažnyčia pavyzdžiu.
6. Kristus, dalyvaudamas Kanos vestuvėse, suteikė palaimą ir džiaugsmą, o vandenį paversdamas vynu, paženklino naujosios ir amžinosios sandoros pradžią: „Kaip anuomet Dievas bendravo su savo tauta meilės ir ištikimybės sandora, taip dabar žmonių Išganytojas“ pasirodo kaip Bažnyčios sužadėtinis, savo sutartį su ja atbaigdamas velykine paslaptimi.
7. Per Krikštą – tikėjimo Sakramentą – vyras ir moteris tuo metu ir amžinai įsijungia į Kristaus ir Bažnyčios sąjungą taip, kad jų santuokinis bendrumas naudojasi Kristaus meile ir apdovanojamas jo aukos vaisiais. Taigi galiojanti pakrikštytųjų santuoka visada yra sakramentas.
8. Santuokos sakramentu krikščionys išreiškia vienybės bei vaisingos Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptį ir toje paslaptyje dalyvauja. Gyvendami santuokinį gyvenimą, susilaukdami vaikų ir juos auklėdami, sutuoktiniai padeda vienas kitam siekti šventumo ir Dievo Tautoje kiekvienas turi savo vietą bei savitą dovaną.
9. Per šį Sakramentą reiškiasi Šventoji Dvasia, kad kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, taip ir krikščionys sutuoktiniai abipusiu atsidavimu, tvirta meile, trykštančia iš dieviškosios meilės šaltinio, savo santuoką stiprintų ir brandintų, jungdami, kas dieviška ir kas žmogiška, sėkmėje ir negandose, būdami kūnu ir dvasia vienas kitam ištikimi“, visuomet vengdami svetimavimo ir skyrybų.
10. Tikrai kilni santuokinė meilė, viso šeimos gyvenimo pagrindas, be kitų svarbių santuokos tikslų, neišleidžia iš akių esminės santuokos paskirties – krikščionys sutuoktiniai turi bendradarbiauti su mylinčiu Kūrėju ir Išganytoju, kuris per juos diena iš dienos plečia ir turtina savo šeimyną. Taigi sutuoktiniai šlovina savo Kūrėją ir siekia tobulumo jungdamiesi su Kristumi, kai, pasitikėdami Dievo Apvaizda ir gyvendami aukos dvasia, su žmogui ir krikščioniui privalomu atsakingumu naudojasi kilnia kūrybos galia.
11.Dievas, pašaukęs vyrą ir moterį į santuoką, juos kviečia santuoką išlaikyti. Tuokdamiesi Kristaus dvasia ir pasitikėdami Dievo pažadu, jie gali kūrybingai išreikšti Kristaus ir Bažnyčios vienybės paslaptį, patys pavyzdingai gyventi vienybėje ir visiems visur ją liudyti. Tikėjimo šviesoje norėta, parengta, sudaryta ir įgyvendinama santuoka yra tai, „ką Bažnyčia pataria, patvirtina, palaimina užantspauduoja, ką angelai skelbia, o Dievas Tėvas laiko įvykus… Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys! Abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur vienas kūnas, ten ir dvasia viena“.
