Šv. apaštalas Jonas įspėja: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8). Iš tiesų žmonės ne todėl neina išpažinties, kad neturi nuodėmių, bet kad nenori jų pamesti (atsisakyti).
Kadangi nelygus kaltumas, vieną ar daug kartų nusikalstant, tikrindami sąžinę, stengiamės prisiminti (suskaičiuoti), kiek kartų (per mėnesį, savaitę, ar dieną) esame kurią nuodėmę padarę.
Gailestis.
Svarbiausioji dalis, arba sąlyga, Atgailos sakramente yra gailestis. Tik jis atskiria mus nuo nuodėmių ir jas nuo mūsų. „Gailestis yra ne kas kita, kaip nepasitenkinimas padaryta nuodėme“ (šv. Tomas Akvinietis). Be tikro gailesčio išpažintis bevertė. Tikrą gailestį turėjo šv. apaštalas Petras, kai, išsigynęs savo mylimojo Mokytojo Jėzaus, „išėjo laukan ir graudžiai pravirko“ (Mt 26,75).Nuodėmių atleidimui gauti nepakanka dėl jų gailėtis prigimtiniais motyvais: kad pražudėme sveikatą girtaudami, užsitraukėme gėdą ar praradome šeimą ištvirkaudami ir t. t. Tikras gailestis turi būti antgamtinis, t.y. įkvėptas religinių kančių priežastis (gailestis iš meiles).Gailestis iš baimės yra netobulas, bet išpažinčiai pakankamas. Gailestis iš Dievo ir Jėzaus meilės – tobulas ir kas šitaip gailisi, tuo pačiu akimirksniu gauna nuodėmių atleidimą, tačiau vis tiek jam lieka pareiga pirma proga jas pasisakyti per išpažintį, nes Kristus yra suteikęs Bažnyčiai vad. raktų valdžią (plg. Mt 18,18).
Pasiryžimas.
Negali būti atleidimo, jei nepasiryžtame pamesti blogį ir vykdyti visus Dievo įsakymus. Todėl pasiryžimas nebenusidėti privalo apimti visas sunkiąsias nuodėmes. Jei kas bent vienos sunkiosios nuodėmės nenori atsisakyti, tas iš viso negali gauti pašvenčiamosios malonės, tam negali būti atleista nė viena nuodėmė. Tad ir gailesčio tikrumas išbandomas pasiryžimu. Kas tikrai gailisi nusikaltęs, tas ryžtasi ne tik kratytis pačia nuodėme, bet ir iš tolo vengti visų aplinkybių ir progų kurios gali patraukti ar pastūmėti į nuodėmę, ir naudotis dvasią stiprinančiomis priemonėmis. Taip pat tikras atgailautojas yra pasiruošęs atlyginti nuostolius, atitaisyti skriaudas.
Kas turi tik lengvųjų nuodėmių, tam privalu pasiryžti vengti jei jau ne visų, tai bent vienos kurios jų rūšies. Mat, lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios malonės nenaikina ir gali būti atleidžiamos ne visos kartu. Dėl kurių gailimasi (bent apskritai) ir pasiryžtama vengti, tos atleidžiamos, o kitos lieka tuo kartu neatleistos.
