Lukšių Šv. Jozapo parapija

Susitaikymas
Atgaila

SUSITAIKYMAS SU DIEVU

ATGAILA – IŠPAŽINTIS

Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti.
 
Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą. 

PENKI ATGAILOS VEIKSMAI

Gerai pasinaudojame Atgailos sakramentu, kai sąžiningai atliekame visus penkis atgailos veiks­mus „Atgailos dalys“. Iš jų atsiminimas, gailestis ir pasiryžimas eina prieš pačią išpažintį, atsilyginimas ir pastangos taisytis — po išpažinties.
 
Sąžinės apyskaita.
 
Norėdami atsiminti nuodėmes, tik­riname savo sąžinę ir klausiame save, ar gerai vykdėme Dievo ir Bažnyčios įsakymus, ar tinkamai atlikome sa­vąsias šeimos ir profesijos pareigas. Labai klysta tie žmonės, kurie sakosi neturį nuodėmių. 
Šv. apaštalas Jonas įspėja: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8). Iš tiesų žmonės ne todėl neina išpažinties, kad neturi nuodėmių, bet kad nenori jų pamesti (atsisakyti).
 
Kadangi nelygus kaltumas, vieną ar daug kartų nusikalstant, tikrindami sąžinę, stengiamės prisiminti (suskaičiuoti), kiek kartų (per mėnesį, savaitę, ar dieną) esame kurią nuo­dėmę padarę.
 
Gailestis.

Svarbiausioji dalis, arba sąlyga, Atgailos sak­ramente yra gailestis. Tik jis atskiria mus nuo nuodėmių ir jas nuo mūsų. „Gailestis yra ne kas kita, kaip nepasitenkinimas padaryta nuodėme“ (šv. Tomas Akvinietis). Be tikro gailesčio išpažintis bevertė. Tikrą gailestį turėjo šv. apaštalas Petras, kai, išsigynęs savo mylimojo Mokytojo Jėzaus, „išėjo laukan ir graudžiai pravirko“ (Mt 26,75).Nuodėmių atleidimui gauti nepakanka dėl jų gailėtis pri­gimtiniais motyvais: kad pražudėme sveikatą girtaudami, užsi­traukėme gėdą ar praradome šeimą ištvirkaudami ir t. t. Tikras gailestis turi būti antgamtinis, t.y. įkvėptas religinių kančių priežastis (gailestis iš meiles).Gailestis iš baimės yra netobulas, bet išpažinčiai pa­kankamas. Gailestis iš Dievo ir Jėzaus meilės – tobulas ir kas šitaip gailisi, tuo pačiu akimirksniu gauna nuodėmių atlei­dimą, tačiau vis tiek jam lieka pareiga pirma proga jas pasi­sakyti per išpažintį, nes Kristus yra suteikęs Bažnyčiai vad. raktų valdžią (plg. Mt 18,18).

Pasiryžimas.
Negali būti atleidimo, jei nepasiryžtame pamesti blogį ir vykdyti visus Dievo įsakymus. Todėl pasiryžimas nebenusidėti privalo apimti visas sunkiąsias nuodėmes. Jei kas bent vienos sunkiosios nuodėmės nenori atsisakyti, tas iš viso negali gauti pašvenčiamosios ma­lonės, tam negali būti atleista nė viena nuodėmė. Tad ir gai­lesčio tikrumas išbandomas pasiryžimu. Kas tikrai gailisi nu­sikaltęs, tas ryžtasi ne tik kratytis pačia nuodėme, bet ir iš tolo vengti visų aplinkybių ir progų kurios gali patraukti ar pastūmėti į nuodėmę, ir naudotis dvasią stiprinančiomis priemonėmis. Taip pat tikras at­gailautojas yra pasiruošęs atlyginti nuostolius, atitaisyti skriau­das.
 
Kas turi tik lengvųjų nuodėmių, tam privalu pasiryžti veng­ti jei jau ne visų, tai bent vienos kurios jų rūšies. Mat, leng­vosios nuodėmės pašvenčiamosios malonės nenaikina ir gali būti atleidžiamos ne visos kartu. Dėl kurių gailimasi (bent ap­skritai) ir pasiryžtama vengti, tos atleidžiamos, o kitos lieka tuo kartu neatleistos.
Viską atvirai.
Nuodėmes išpažinti turime visas, tiksliai ir nuoširdžiai, nė vienos sunkios nuodėmės neslėpdami ir nesiteisindami. Kas paslėptų bent vieną sunkią nuodė­mę, to išpažintis būtų šventvagiška: nebūtų atleistos ne tik neišpažintosios, bet ir išpažintosios nuodėmės, ir dar prisidėtų nauja mirtina nuodėmė — šventvagystė. Kas pamiršta sunkią nuodėmę, to išpažintis gera, tik per sekančią išpažintį reikia tą nuodėmę pasakyti. Iš nuodėmės aplinkybių sakomos tik tos, kurios pakeičia nuodėmės rūšį; pvz., yra skirtumas muštis su sau lygiu ar mušti tėvą motiną, stumdytis kieme ar bažnyčioje. Pašalinių smulkmenų ir svetimų kalčių ar klaidų pasakoti ne­reikia.
 
Atsiteisimas.
 Kai už nuodėmes nuoširdžiai gailiuosi, ryžtuosi pasitaisyti, kunigas Kristaus duota galia mane išriša – atleidžia man nuodėmes! Dievas atleidžia man kaltę ir amžinąją bausmę, o prie laikinosios bausmės išdildymo turiu pats prisidėti ir visų pirma, kiek sugebu, atitaisyti tą skriaudą, ku­rią savo nuodėmėmis padariau Dievo garbei, žmonėms ir Baž­nyčios šventumui. Žmonėms turiu atlyginti medžiaginius nuostolius ir moralines nuoskaudas. Die­vui atsiteisiu maldomis ir kantriu gyvenimo kryžių nešimu, o Bažnyčiai – pavyzdingu kataliko pareigų vykdymu. Nuodėm­klausys paskiria tam tikrą sakramentinę atgailą — kokias mal­das ar gerus darbus, bet neturiu vien ja pasitenkinti. Pagal sąžinės paraginimus ir savo galimybes pats sau užsiduosiu ir papildomos atgailos.

Lukšių Šv. Juozapo parapija

Gerbiami Lukšių Šv. Juozapo parapijos tinklapio lankytojai. Nuo šiandien 2023 11 08 dienos 21.00 val. iki 2023 11 09 dienos 9.00 val. mūsų tinklapis turi sustoti veikti dėl priežiūros ir tobulinimo darbų. Atsiprašome, ir Jūsų lauksime ketvirtadienį.