Lukšių Šv. Jozapo parapija
Susitaikymas
Atgaila
SUSITAIKYMAS SU DIEVU
ATGAILA – IŠPAŽINTIS
Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti.
Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą.
Kodėl Išpažintis?
Žmogaus prigimtyje glūdi reikalavimas prisipažinti padarytus nusikaltimus. Neišpažintos kaltes it kokie nuodai graužia sąžinę, o prisipažinimu jos bent iš dalies atitaisomos, ir gali grįžti ramybė. Kristus yra didžiausias žmonijos Auklėtojas ir drauge giliausių sielos paslapčių žinovas. Todėl jis Dievo įdiegtą prisipažinimo poreikį įtraukė į Atgailos sakramento sudėtį. Prisipažinimas su atsilyginimu — pasitaisymo pradžia.
Bažnyčia įpareigoja visus tikinčiuosius bent kartą per metus eiti išpažinties. Norint išsisaugoti nuo sunkiųjų nuodėmių būtina eiti išpažinties bent kas 3—4 mėnesiai, arba dar geriau kas 1—2 mėn., o Komunijos — ilgesnį laiką po kiekvienos išpažinties ir kai dalyvaujama Šv. Mišiose.
Išpažinties eiga
Priėję (atsiklaupę) prie klausyklos, persižegnojame ir sakome: „Garbė Jėzui Kristui“ kunigas atsako: ,,Per amžius. Amen“.
Kiek pasukę veidą į sieną, pro klausyklos langelį nebalsiai sakome:
„Išpažinties buvau (tada ir tada, prieš tiek laiko), išrišimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusikaltau“.(Pirmą kartą einant išpažinties, sakoma:
„Pirmą kartą einu išpažinties, Gerajam Dievui nusikaltau“)
Tada sakome nuodėmes ir jų skaičių.
Visas išpažinę, tariame: „Daugiau neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo“.
Paskui atidžiai klausomės, ką sako mums kunigas. Kai kunigas duoda išrišimą, mąstome apie gerąjį Jėzų, kuris dabar mums atleidžia nuodėmes, mušamės į krūtinę ir sakome:
„Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!“
Kunigui davus ženklą, atsistojame, padėkojame palenkdami galvą ir, nuėję arčiau altoriaus, atsiklaupę dėkojame gerajam Dievui, atliekame atgailai skirtas maldas.
