Lukšių Šv. Jozapo parapija
Susitaikymas
Atgaila
SUSITAIKYMAS SU DIEVU
ATGAILA – IŠPAŽINTIS
Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti.
Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą.
Apie Atgailos Sakramentą
Kaip susigrąžinti malonę?
Kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus nupelnė nuodėmių atleidimą visiems bendrai, o kad kiekvienas gautume po Krikšto padarytų nuodėmių atleidimą, turime naudotis Atgailos sakramentu — eiti išpažinties. Atgailos sakramentu Dievas atleidžia mums nuodėmes ir amžinąją bausmę už jas, grąžina pašvenčiamąją malonę arba pagausina ją ir teikia veikiamųjų malonių, kurios padeda pasitaisyti.
Prisikėlusiojo dovana
Kristus pats atleisdavo nuodėmes besigailintiems ir pasitaisyti trokštantiems žmonėms. Prisikėlęs iš numirusių, Jėzus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią išrišti tikinčiuosius iš nuodėmių: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite — sulaikytos“ (Jn 20,23).
Kad apaštalas ar kunigas žinotų, ką galima išrišti, ko ne, nusidėjėliai privalo jam pasisakyti, ką yra padarę ir ar pasižada atsiprašyti, susitaikyti, skriaudas atlyginti, į nuodėmes vedančių aplinkybių vengti. Todėl nuo pirmųjų krikščionybės amžių turime Bažnyčioje išpažintį, kuri pradžioje buvo vieša, o vėliau tapo slapta. „Išpažinties kelias ne vienam yra sunkus todėl, kad tarp nusidėjėlio ir Dievo yra kunigas. Tačiau tik kunigo buvimas suteikia nusidėjėliui gauto nuodėmių atleidimo tikrumą. Kunigo teikiamas išrišimas yra danguje įvykstančio nuodėmių atleidimo regimas ženklas…— Ką nusidėjėlis pasako kunigui išpažinties metu, lieka amžina paslaptis. Ne vienas nuodėmklausys yra atidavęs savo gyvybę, kad išsaugotų išpažinties paslaptį. Štai Šv. Jonas Nepomukas, kurio statulėlės stovėdavo paupių koplytėlėse Lietuvoje, Čekijos karaliaus verčiamas pasakyti karalienės nuodėmes, verčiau leidosi nuskandinamas Vita vos upėje, negu išduoti išpažinties paslaptį“
Atgailos ir Sutaikinimo Sakramentas
„Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“
Jis vadinamas Atsivertimo sakramentu, nes juo sakramentiškai įgyvendinamas Jėzaus raginimas atsiversti, atveriamas kelias sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę. Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes juo pašventinamas asmeninis ir bažnytinis kelias atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas. Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“. Jis vadinamas ir Sutaikinimo sakramentu, nes juo nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).
Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.
