Apie Krikšto
Sakramentą
Lukšių parapija
Apie Krikšto Sakramentą
Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi6 kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).
Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
Šis sakramentas dar vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes žymi ir įgyvendina tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5).
Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.
Velyknakčio liturgijoje Bažnyčia, šventindama krikšto vandenį, iškilmingai prisimena didžiuosius išganymo istorijos įvykius, kurie jau buvo Krikšto slėpinio pirmavaizdžiai:
Dieve, tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.
Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“
Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono, kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.
Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei: Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji Saulė, kuria Tu dieną švieti mums, jinai graži ir spindi nuostabiai, ir primena Tave ji, o Aukščiausias… Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis, labai naudingas ir romus, brangintinas, skaistus… Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė, kuri nešioja mus ir pamaitina, gausybę vaisių, žiedus marguosius ir žolę išaugina… Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį, Dėkokit Jam ir nusižeminę giliai tarnaukit.
Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas. Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono, yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai: nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (Jn 3, 5).
Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas. Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono, yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai: nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (Jn 3, 5).
Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius, pagonis. Krikštas visuomet atrodė susijęs su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, – pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).
Ko reikia krikštijant?
Krikšto vanduo turi būti natūralus ir švarus tiek sakramento tikrumui garantuoti, tiek ir higienos požiūriu.
Leidžiama kūdikį krikštyti tiek panardinant į vandenį – tai lyg ir vaizdesnis dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime, – tiek ir vandenį užpilant.
Lotynu apeigų Bažnyčioje Krikštas teikiamas žodžiais:
„Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Leidžiama kūdikį krikštyti tiek panardinant į vandenį – tai lyg ir vaizdesnis dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime, – tiek ir vandenį užpilant.
Lotynu apeigų Bažnyčioje Krikštas teikiamas žodžiais:
„Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Jei galima, visus tądien numatytus krikštyti naujagimius reikia krikštyti drauge. Tą pačią dieną toje pačioje bažnyčioje nekrikštytina du ar daugiau kartų nebent būtų teisėta (iusta) priežastis.
Kada tik būtų krikštijama, apeigas turi gaubti velykinė nuotaika.
Pakrikštytųjų vardus ir pavardes, krikštytoją, tėvus bei krikštatėvius, krikšto vietą ir dieną klebonai privalo tuoj pat rūpestingai užrašyti Krikšto knygoje.
