Jėzus domėjosi, ko žmonės iš jo tikisi. Pavyzdžiui, pribėgusio neregio klausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys maldavo: „Kad praregėčiau!“, ir Jėzus jį pagydė. Kartais padėdavo atpažinęs net neišsakytą troškimą, kaip luošo žmogaus, kuriam liepė: „Kelkis ir vaikščiok!“ Jėzus įgalino matyti ir judėti. Zebediejaus sūnūs taip pat pateikė savo prašymą: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam -kairėje!“ Šį prašymą būtų galima pavadinti atvirkštiniu – jie nori sėdėti ir būti kitų matomi Viešpaties šlovėje. Ar tai reiškia tapti savotiškais luošiais ir aklaisiais? Žinoma, Jėzus jų neišklausė. Prisikėlęs savo mokiniams jis lieps: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ Dievas išjudina, o ne sustingdo, atveria akis ir siunčia pas kitus, o ne uždaro įsivaizduojamos didybės kiaute. Tautų valdovai engia, didžiūnai rodo savo galią… „Ne taip bus su jumis!“

 

Viešpatie, nejaugi nežinojai, kad taip bus per visą Bažnyčios istoriją: nuo Zebediejaus sūnų, norėjusių sėdėti Tavo dešinėje ir kairėje, iki visų, kurie siekė ne skelbti Evangeliją, o įsitaisyti patogiame soste. Deja, daugelio gyvenimo pavyzdys ir skelbiamos tiesos buvo nutolusios kaip Rytai nuo Vakarų. Ir vis dėlto… Tu vis iš naujo kvieti atrasti savyje tą „ne taip“, tą šventą nerimą, kuris degina iš vidaus ir nenurimsta, nors dedame daug pastangų (net sau to nepripažindami), kad jį nutildytume. Kiekvieną mūsų skatini nepriimti „kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės“, nes tai – ne iš Tėvo, bet iš pasaulio. Tu išlaikai viltį, kad „ne taip bus su mumis“, nors mums nepavyko begalį kartų. Gal kaip tik ši Tavo neužgesinama viltis ir duoda pagrindą tikėtis, kad su manimi gali būti ne taip, kaip pasaulyje, o kaip Tu parodei ir gyvenai.