Nelengva rašyti apie didįjį meilės įsakymą. Atrodo, jau viskas aišku, akivaizdu ir nieko daugiau nebepridėsi. Antra vertus, kiekvieno, kuris pravers burną kalbėti šia tema ar apie ją rašys, tuoj bus paklausta: o kaip tu pats gyveni, kaip vykdai šį įsakymą? Ir kuris galėtų teigti tai darąs nepriekaištingai?!

 

Rašto aiškintojas klausia Jėzaus, koks yra pats pirmasis įsakymas, o Jėzus atsako pridėdamas ir antrąjį. Kai klausi Dievo, jo atsakymas atveria platesnę perspektyvą, negu tikėjaisi. Jėzui akivaizdu, kad nėra dviejų meilių, o tik viena, skirta Dievui ir apimanti artimą.

 

Jėzus cituoja Pakartoto Įstatymo knygą. Ir pirmiausia kalba ne apie meilę, o apie tai, kad „Viešpats, mūsų Dievas, yra telis Viešpats“. Būtent tai duoda raktą suprasti tolesnius žodžius: mylėk „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. „Vienintelis“ siejasi su „visa“. Tai reiškia, kad mūsų sprendimai, suvokimas, pastangos turi būti ne padalinti, o susieti su vieninteliu Dievu ir į jį nukreipti. Senojo Testamento laikais buvo realus pavojus gyvenime paisyti ne vien tikrojo Dievo, bet stengtis įtikti ir kokiam nors kaimyninės tautos dievukui. Dabar apie tai net nepagalvojame, bet esame gal dar labiau „fragmentuoti“ – tiek daug kas užvaldo mūsų mintis, siekius, tiek daug į ką norime atsižvelgti, tiek daug kam patikti. O reikia tik Vieno, nes visa kita bus pridėta.

 

Jėzus pagiria Rašto aiškintoją: „Tu netoli nuo Dievo karalystės.“ „Netoli“ – lyg ir neblogai, bet drauge reiškia, kad dar nepasiekei. Kodėl tik netoli, ko trūksta? Svarbiausio dalyko – įgyvendinimo. Svarbu ne tik žinoti, ką daryti, bet ir taip gyventi. Kaip Įstatymo mokytojui, norėjusiam sužinoti, kas yra jo artimas, taip ir man Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk!“