Jėzus sakosi esąs karalius, bet keistame kontekste – jį suimtą kamantinėja Pilotas. Paprastai karaliai klausinėja atėjusius pas juos, o čia apklausiamas pats Jėzus. Į Piloto klausimą apie karališkumą Jėzus taip pat atsako klausimu: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“

 

Ko aš klausiu ir kaip vadinu Jėzų? Jam skiriame įvairiausių vardų ir titulų: Viešpats, Gelbėtojas, Atpirkėjas, Dievo Sūnus… Ar „nuo savęs“ juos tariu, ar todėl, kad taip įprasta? Kaip jį galėčiau vadinti remdamasis giliausia savo gyvenimo patirtimi?

 

Pilotas klausė Jėzaus: „Sakyk, ką esi padaręs?“ Tikriausiai daugelis norėtų to paklausti: ką, Jėzau, esi padaręs ir ką darai šiame pasaulyje? kodėl jis nesikeičia? Išdavystės Judu nesibaigė, susidorojimai sulig fariziejais nepaliovė, apsimetinėjimas, kad esi nekaltas, su Pilotu nenutrūko. O Jėzus nesiteisina. Gal tik galėtų pasakyti: atėjau kaip tik tam, kad tu galėtum keisti save ir pasaulį.

 

„Karalystė“ – žemiška santvarka, bendro gyvenimo organizavimo forma. Nesvarbu, kas joje valdytų – karalius, kancleris ar prezidentas, – ji remiasi šio pasaulio logika, pagal kurią dažniausiai laimi turtas, reitingai, net įžūlumas. Jėzus sako, kad jo „karalystė ne iš šio pasaulio“. Suprastume, jei sakytų „ne šiame pasaulyje“, bet jis sako „ne iš šio pasaulio“. Ji jau yra šiame pasaulyje, bet niekada nebus iš šio pasaulio. Tai nereiškia, kad yra nereali. Ji kitokia, turinti kitokį pagrindą. Joje žmogus rūpinasi esme, o ne išore, giliausia intencija, o ne tuo, ką kiti pagalvos, tikru teisingumu, o ne formaliu įstatymo raidės vykdymu. Joje sprendžiama ne pagal drabužį ir jos karalius ant kryžiaus bus nuogas. Nuplėšę drabužius kareiviai prisegs ir užrašą: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Jam nereikia žmogiškų priemonių savo karališkumui paremti. Kaip tik tada, kai iš meilės bus viską atidavęs, galėsime suprasti, koks jis yra karalius.