Jėzaus atsakymas Jono Krikštytojo mokiniams nuostabiai atitinka Izaijo pranašystę. Pranašas tikėjosi, kad, Dievui atėjus, „atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys, raišasis pašoks, …nebyliui atsiriš liežuvis“. Taip įvyko, visi sekantys paskui Jėzų galėjo tai paliudyti. Vadinasi, „tas, kuris turi ateiti“, jau čia. Bet… kiek gi buvo tų pagydytų, praregėjusių? Evangelijos pasakoja apie pavienius Jėzaus amžininkus. Mums visiems galutinis pagydymas ir išgelbėjimas – ne praeities, o ateities dalykas. Ne veltui Jėzus užsimena apie „mažiausius“ Dangaus karalystėje, kurie bus didesni net už Joną, ir nukreipia žvilgsnį į priekį. Dėka Jėzaus jau praregime, išgirstame, atgyjame, bet dar nevisiškai, dar ne visi. Dar laukia galutinis kiekvienos vilties išsipildymas – jame.

„Ko išėjote pamatyti?“ – klausia Jėzus, kalbėdamas apie Joną Krikštytoją. Žmonės nematė nieko įspūdingo. Jonas buvo neturtingas ir jokios padėties visuomenėje neužimantis žmogus. Veikiau kažkoks griežtai pamokslaujantis marginalas. Bet jame matė pranašą. Švelniais drabužiais vilkintis ir karaliaus rūmuose įtakingų draugų turintis žmogus galėjo būti savo laikmečio „influenceriu“, bet ne pranašu. Kokia turėtų būti Bažnyčia šiandien, kad atliktų pranašišką vaidmenį? Lingavimas pavėjui, švelnūs drabužiai ir karališki rūmai nebūdingi pranašams nei senovėje, nei dabar. Pranašas – tas, kuris tiesia kelią ne sau, o Tam, kuris turi ateiti.