15 Eilinis Sekmadienis

Iš Pakartoto Įstatymo knygos. Įst 30, 10-14
Mozė bylojo tautai:
„Sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdysi jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje.“
„Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei.“
Atliepiamoji Psalmė Ps 24 (125). 24-5aba. 8-9. 10 ir 14 (P: 1)
P. Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys.

Tau aš, Viešpatie, meldžiuosi. *
Būk maloningas, Dieve, manęs išklausyki,
parodyk savo begalinį gerumą *
ištikima savo pagalba.
Atsiliepk man, Viešpatie,
nes gera tavo ištikimoji meilė; *
pilnas didžio gailestingumo, į mane atsigręžki. – P.

Mane gi, nuskriaustą ir nelaimingą, *
Dieve, pakelk ir išgelbėk!
Šlovinsiu Dievo vardą giesme, *
aukštinsiu jį ir dėkosiu. – P.

Tikrai Dievas išgelbės Zioną *
ir atstatys Judo miestus,
viską paveldės jo tarnų palikuonys, *
ir gyvens ten mylintys jo vardą. – P.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams. Kol 1,15-20
Broliai ir seserys!
Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.
 
Pagaliau, broliai ir seserys, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu.
Posmelis prieš Evangeliją Jn 6, 63b. 68b
Aleliuja. –
Viešpatie, tavo žodžiai
yra dvasia ir gyvenimas.
Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. –
Aleliuja.
Evangeliją pagal Luką Lk 10, 25-37
Anuo metu atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“
 
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.
 
O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.
Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.”
Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!”
Sekmadienio mintys
Amžinasis kvėpavimas
 
Įstatymo mokytojas klausia Jėzaus: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Nejaugi amžinasis gyvenimas laimimas lyg JAV žalioji kortelė? O evangelistas Matas rašo apie jaunuolį, kuris klausė, kaip įgyti amžinąjį gyvenimą. Taip norėtume pasisavinti, turėti viską, net tai, kas ateina iš Dievo. Kai Jėzus evangelijose prabyla apie amžinąjį gyvenimą, sako, kad jį galime tik paveldėti ir kad Dievas jį suteikia. Net žemiškoji gyvybė nėra mūsų, ją gauname iš tėvų. Juo labiau ta, kurios dėka įsitraukiame į Dievo tikrovę, – amžinoji. Šio sekmadienio evangelijoje Jėzus labai paprastai nurodo, kaip galime gyventi: mylėk Viešpatį, savo Dievą, mylėk artimą ir gyvensi. Juk amžinasis gyvenimas nėra turtas, kurį galima padėti į spintą, bet tarsi kvėpavimas, palaikantis mus gyvus.

Tas pats mokytojas dar klausia: „Kas gi yra mano artimas?“ O Jėzus atsakydamas papasakoja istoriją apie levito, kunigo ir samariečio elgesį pamačius sumuštą žmogų ir tada klausia paties mokytojo, kas buvo artimas patekusiam į plėšikų rankas. Kokie skirtingi atskaitos taškai: kas mano artimas ir kas jo artimas? Labai akivaizdu: domėkis ne tuo, kas tau artimas, o stenkis padėti kitam ir tu pats tapsi jam artimas. Artimieji – tai žmonės, kuriems reikia tavo pagalbos; tada, kai jiems padėsi, tapsite artimaisiais. O kad turėtume didžiausią daugybę artimųjų!
  • All Posts
  • Šv Raštas
Skaityti daugiau...

End of Content.

Paremti Lukšių
parapiją

Paremti

Visuotinė malda

Kun.: Brangūs broliai seserys, melskime, kad visa Dievo Bažnyčia spinduliuotų savo vaikų gerumu ir meile.

Vad.: Melskime, kad Dievas laimintų šventosios Bažnyčios mokymą ir darbus, kovojant pasaulyje prieš žmonių pavergimą, skurdą ir ligas.
Visi: Pasigailėk mūsų!

Vad.: Melskime taikos visoms pasaulio tautoms: tepadeda Kristus, kuris visa sutaikino savo kryžiaus Krauju.
Visi: Pasigailėk mūsų!

Vad.: Melskime, kad misijų kraštuose žmonės, patyrę Bažnyčios meilės ir taikos tarnystę, priimtų jos skelbiamą išganymo naujieną ir patys taptų gerumo nešėjais.
Visi: Pasigailėk mūsų!

Vad.: Melskime už geruosius samariečius, kurie padeda nelaimės ištiktiems; melskime, kad visų mūsų širdys būtų jautrios ir atjaučiančios.
Visi: Pasigailėk mūsų!

Vad.: Melskime, kad mirusieji artimųjų ir visos Bažnyčios maldomis bei sakramentų galybe patirtų Dievo gerumo palaimą.
Visi: Pasigailėk mūsų!

Kun.: Viešpatie Jėzau Kristau, parodęs kelią į Dievą paprastu gyvenimu, kančia ir kasdiene tarnyste artimui, suteik įkvėpimo savo sekėjams ir nuvesk į amžinojo gyvenimo garbę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius.
Visi: Amen.