Kristaus Kančios - Verbų Sekmadienis

Iš pranašo Izaijo knygos. lz 50, 4-7
„Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats Dievas atvėrė man ausis; aš nemaištavau, atgal nesitraukiau. Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
Viešpats Dievas man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas.“
Atliepiamoji Psalmė Ps 21 (22). 8-9. 17-18a. 19-20. 23-24 (P: 2a)
P. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Tyčiojas iš manęs visi, kas mane mato, *
ir vaipydamiesi kraipo galvas:
„Viešpačiu pasikliovė, tegul jis ir gelbsti, – *
teišvaduoja, jeigu juo taip gėris!“ – P.

Šunys apgula mane iš visų pusių, *
piktadarių gaujos mane apspinta;
jie žeidžia man rankas ir kojas, *
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. – P.

Mano drabužius tarpusavy dalijas, *
ir dėl mano apdaro meta jie burtus.
Bet tu, Viešpatie, nuo manęs nesitolink! *
Mano stiprybe, skubėk man padėti. – P.

Tada aš garsinsiu broliams ir seserims tavo vardą, *
šlovinsiu tave jų susirinkimuos.
Jūs, pagarbiai Viešpaties bijantieji, teikit jam šlovę!
Visi Jokūbo palikuonys, duokit jam garbę! *
Visi Izraelio sūnūs, prieš jį drebėkit! – P.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams. Fil 2, 6-11
Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“
Posmelis prieš Evangeliją Fil 2, 8-9
Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.
 
Jėzaus Kristaus kančia pagal Luką Lk 22, 14-23, 56
(trumpoji versija)

Anuo metu visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“
Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai.“
Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės.“
Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia.“
Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis.
 
Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.
Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.
 
Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“
 
Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.
Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“
Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“ Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.
 
Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.
Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.
Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! Ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“
 
Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.” Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. 
 
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“
Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“
Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“
 
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“
Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“
 
Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.

Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamas! į krūtinę.
Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.
  • All Posts
  • Šv Raštas
Skaityti daugiau...

End of Content.

Paremti Lukšių
parapiją

Paremti

Visuotinė malda

Kun.: Broliai ir seserys, Kristaus kančioje pamatę, kad esame be galo mylimi, su pasitikėjimu kreipkimės į Viešpatį.
 
Vad.: Melskime už šventąją Dievo Bažnyčią, tegul savo tikėjimu visiems dalija kryžiaus medžio subrandintus vaisius.
Visi: Viešpatie, pasigailėk savo žmonių!
 
Vad.: Melskime mūsų Tėvynei bei visam pasauliui taikos. Tegu Kristus, taikos Kunigaikštis, sugriauna visas mus skiriančias ir tarpusavio meilę ardančias nesantaikos bei neapykantos sienas. Tesibaigia karai.
Visi: Viešpatie, pasigailėk savo žmonių!

Vad.: Melskime už šeimas, tegu nepritrūksta tarpusavio meilės, sutarimo, kantrybės bei pagarbos.
Visi: Viešpatie, pasigailėk savo žmonių!
 
Vad.: Melskime už visus nuskriaustuosius, vargstančius bei liūdinčius, netekusius savo mylimųjų, paliestus senatvės ir ligos. Tepaguodžia juos Viešpats ir tesuteikia vilties, tesulaukia pagalbos bei atjautos iš žmonių.
Visi: Viešpatie, pasigailėk savo žmonių!
 
Vad.: Melskime, kad Didžiosios savaitės liturgija panardintų mus j Viešpaties slėpinį ir perkeistų mūsų gyvenimus.
Visi: Viešpatie, pasigailėk savo žmonių!
 
Kun.: Viešpatie, išgirsk kenčiančios žmonijos šauksmą ir padaryk mūsų širdį pajėgiančią atjausti ir užtarti brolius bei seseris, per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius.
Visi: Amen.