Šventoji Šeima, Marija ir Juozapas, pristatomi ne kaip tie, kurie darbuojasi ir meldžiasi jaukioje trobelėje kartu su savo dieviškuoju Sūnumi, o kaip tie, kurie atsiskyrė nuo Jėzaus, jo ilgai ieškojo ir net suradę nesuprato, kodėl jis taip pasielgė. Visiems tėvams ateina metas, kai juos nustebina savarankiškas ir netikėtas paaugusių vaikų elgesys, kai savo vaikus jie pamato visai kitokius. Tačiau šiuo atveju tai ne vien tėvų ir vaikų santykio klausimas. Tai, kad Marija ir Juozapas ieško Jėzaus, mums primena kiekvieno žmogaus Dievo ieškojimą, kuris niekada nesibaigia. Jie užtruko tris dienas, kol rado Jėzų. Trys reiškė labai daug. Hebrajų kalba triskart pasakyti „šventas“ reiškia ne tris kartus šventesnį, o patį švenčiausią. Dievas nėra uždaromas jaukiame namų kambarėlyje, jis randamas tų, kurie iš tiesų ieško. Sis ieškojimas nėra lengvas. Ne veltui apie Jėzaus gimimą ir vaikystę pasakojančiose evangelijų vietose jau esama jo kančios ir prisikėlimo žinios. Ieškoję Jėzaus, Marija su Juozapu „po trijų dienų rado jį šventykloje“. Dar kartą „po trijų dienų“ kape mokiniai sutiks Jėzų gyvą.

Apie Jėzų dažniausiai galvojame kaip apie Kalėdų Kūdikį -mažą ir gulintį ėdžiose. Arba kaip apie visa žinantį ir visa galintį Mokytoją, autoritetingai aiškinantį Dievo valią ir darantį stebuklus. Tad sunku suvokti, kad jis galėjo augti. Ne tik metais, bet ir išmintimi bei malone Dievo ir žmonių akyse. Bet ar galėjo Jėzui – Dievo Sūnui ir tikram žmogui – stigti to, kas yra grynai žmogiška: augti ir keistis?! Jau senovės graikai sakė, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Vaikui keitimasis reiškia augimą, suaugusiam – senėjimą, o visiems – gilesnį pažinimą ir patyrimą. Todėl vakarykštė diena – ne rytdienos matas, tik šiandienos pagrindas.