Kas iš to? Ką tai suvokus reikėtų daryti? Šlovinti Viešpatį ir Jam dėkoti. Noriu priminti, jog Eucharistija reiškia dėkojimą (eucharisterion – gr. k. dėkojimas).
Rytų krikščionių Tradicija labai plačiai aprašo santykį tarp maldos patirties ir Eucharistijos. Du graikų autoriai, broliai Kalikstas ir Ignacijus Xanthopulos, maldą net įtraukia į Bažnyčios sakramentų sąrašą ir teigia, jog malda yra tarp Krikšto sakramento ir Eucharistijos. Kodėl? Todėl, kad Krikštas ženklina tikinčiojo gyvenimo kelio Kristaus ir Jo pažinimo link pradžią. Per Krikštą mūsų širdis atsiveria Dievo Išganymo darbui, tampame Bažnyčios dalimi ir atpažįstame, jog Kristus yra Bažnyčioje, Jis veikia Bažnyčioje – ir ne tik joje, ir Kūrinijoje, per slėpiningą Šventosios Dvasios veikimą.
Malda mums leidžia išsaugoti Kristaus atminimą ir išgyventi „čia ir dabar“. Eucharistijos metu tikintieji dėkoja už tai, kad Jis yra ir už tai, ką Jis padarė dėl pasaulio atpirkimo. Eucharistijos metu Dievas ateina į susitikimą su mumis, mes klausomės Jo žodžio, kuris yra skaitomas, skelbiamas pamokslų metu, ir mes Jį priimame duonos ir vyno pavidalais.
Matote, malda nėra tik būdas lengviau „iškęsti“ dalyvavimą liturgijoje. Bendruomeninės maldos metu mes išgyvename Dievo buvimo tarp mūsų slėpinį. Kai dalyvaujame Eucharistijoje, mūsų dėmesys turi krypti ne į „nusigiedančią“ vargonininkę, ne į per ilgai pamokslaujantį kunigą, ne į šalia sėdinčios moteriškės vaiką, kuris „ieško lobių“ savo nosyje – turime būti dėmesingi tarp mūsų esančio Dievo buvimui, Dievo, kuris ateina į susitikimą su mumis. Turime būti dėmesingi Jo buvimui, prasiskverbiančiam per mūsų kasdienybės verpetą, už kurį ateiname Jam padėkoti.
Komunija yra besimeldžiančiųjų bendrystė, bendrystė tų, kurie nuolatos nepailsdami ieško Dievo buvimo savo gyvenime. Taip mes išpildome savosios kunigystės pašaukimą – esame Dievo mums suteiktos Karališkosios kunigystės dalininkai, kurie savo malda šventina vieni kitus ir visą Kūriniją.