Krikštas – gyvenimo ir Dievo karalystės durys – yra pirmasis Naujojo įstatymo sakramentas, kurį Kristus įsteigė visiems žmonėms, kad jie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Šio sakramento teikimą kartu su Evangelija jis patikėjo savo Bažnyčiai, pavesdamas apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Taigi Krikštas pirmiausia yra sakramentas to tikėjimo, kuriuo žmonės, Šventosios Dvasios apšviesti, atsiliepia į Kristaus Evangeliją.
Todėl Bažnyčia labiausiai siekia ir trokšta, kad visi – katechumenai, krikštijamųjų kūdikių tėvai bei krikštatėviai – būtų skatinami į tikrą ir aktyvų tikėjimą, kuriuo su Kristumi sudaroma Naujoji Sandora arba jau sudarytoji sustiprinama. Tam tikslui katechumenai jau iš anksto mokomi religinių tiesų, taip pat atitinkamai parengiami tėvai, o Krikšto apeigose atliekama Dievo žodžio liturgija bei Tikėjimo išpažinimas.
 
Be to, Krikštas yra sakramentas, kuriuo žmonės inkorporuojami į Bažnyčią, tampa Šventosios Dvasios statytomis Dievo buveinėmis, karališkosios kunigystės ir šventosios Tautos nariais. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Dėl savo pasekmių patvarumo, kuris Lotynų liturgijos apeigose yra pabrėžiamas, kai visos Dievo Tautos akivaizdoje krikštijamieji patepami šventąja krizma, Krikštas visų krikščionių labai gerbiamas ir niekada nekartojamas, jei deramai (valide), nors ir atsiskyrusių brolių, buvo suteiktas.
 
Krikštas – nuplovimas vandeniu, susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina bet kokią – ir pirmapradę kaltę, ir asmeninę nuodėmę – ir žmones padaro dieviškosios prigimties dalininkais bei Dievo įvaikiais. Krikštas, kaip pažymi vandens šventinimo maldos, yra atgimimo ir gimimo Dievo vaikais maudykla, kurioje dvasinė gyvybė ateina iš dangaus. Švenčiausiosios Trejybės ženklu pažymėti krikštijamieji malda jai pašvenčiami ir suvienijami su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tokį išaukštinimą parengia ir į jį veda Šventojo Rašto skaitiniai, bendruomenės malda ir Tikėjimo išpažinimas.

Pranokdamas Senojo įstatymo apsivalymus, Krikštas ypatingą savo galią gauna iš Kristaus kančios ir prisikėlimo paslapčių. Krikštijamieji, jungiami su Kristumi mirties panašumu ir palaidoti su juo, su juo taip pat ir atgaivinami bei prikeliami. Taigi Krikštu minima ir įgyvendinama Velykų paslaptis: žmonės miršta nuodėmei ir prisikelia gyvenimui. Todėl per Krikštą, ypač Velyknaktį arba sekmadienį, turi spindėti prisikėlimo džiaugsmas.