Pasikrikštijęs Jėzus stovėjo tarp kitų žmonių ir jį buvo galima paliesti – juk Dievo Sūnus tapo kūnišku žmogumi, kaip ir mes visi. „Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo“ – ji buvo matoma „tarsi balandis“. Tuo metu pasigirdo balsas iš dangaus: „Tu -mano mylimasis Sūnus“, – Tėvas kalbėjo savo Sūnui. Labai neįprastas Trejybės „prisistatymas“: Dievas yra paliečiamas, matomas ir girdimas. Šiuo Evangelijos tekstu, vaizduodami Švč. Trejybę, rėmėsi Vakarų dailininkai, kurių paveiksluose matome kryžių laikantį Jėzų, viršuje – plevenantį balandį ir… barzdotą senelį – juk balso neįvaizdinsi. Vargu, ar toks sprendimas geras. Dievas nėra statiškos, į save susitelkusios figūros; jis – nuolat veikiantis, bendraujantis su žmogumi. Būdingiausia Dievo savybė – prakalbinti, pakviesti, duoti žmogui misiją. Tad, norėdami priartėti prie biblinės tikrovės, turėtume kurti „įgarsintą“ Švč. Trejybės paveikslą, nes Viešpats vis kalbina savo kūrinį (kuris ne visada pasižymi gera klausa Dievo žodžiui).

 

Jėzus pasikrikštijo pas Joną, nors neturėjo jokios nuodėmės. Jis dar kartą bus pakrikštytas, nors ir nekaltas. Juk pats sakė: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ Tas krikštas bus kryžiaus kančia, o vietoj krikšto vandens – jo kraujas. Mūsų krikštas – tik prisiglaudimas prie Jėzaus, vienijimasis su jo krikštu. Tačiau itin gera, kad ir mums, kaip Jėzui, atsiveria dangus, nuostabu, kad ir mums yra skirti žodžiai: „Tu – mano mylimasis vaikas…“