Menu
Parengimas Krikštui ir tikėjimo mokymas yra išskirtinė Dievo Tautos, t.y. Bažnyčios, priedermė, nes ji perteikia ir puoselėja iš apaštalu gautąjį tikėjimą.
Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia ragina suaugusius gyventi pagal Evangeliją, o kūdikiai Bažnyčios tikėjimu krikštijami ir auklėjami. Todėl labai svarbu, kad katechetai ir kiti tikintieji pasauliečiai padėtu kunigams bei diakonams žmones parengti Krikštui. Be to, reikia, kad krikštijant atstovautu Dievo Tautai ir veikliai dalyvautu ne tik krikštatėviai ir tėvai bei giminės, bet, kiek galima, ir draugai, namiškiai, kaimynai ir bent kas nors iš vietinės tikinčiųjų bendruomenės. Juk visiems dera pareikšti tikėjimą ir drauge pasidžiaugti naujiems nariams ateinant į Bažnyčią.
Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia ragina suaugusius gyventi pagal Evangeliją, o kūdikiai Bažnyčios tikėjimu krikštijami ir auklėjami. Todėl labai svarbu, kad katechetai ir kiti tikintieji pasauliečiai padėtu kunigams bei diakonams žmones parengti Krikštui. Be to, reikia, kad krikštijant atstovautu Dievo Tautai ir veikliai dalyvautu ne tik krikštatėviai ir tėvai bei giminės, bet, kiek galima, ir draugai, namiškiai, kaimynai ir bent kas nors iš vietinės tikinčiųjų bendruomenės. Juk visiems dera pareikšti tikėjimą ir drauge pasidžiaugti naujiems nariams ateinant į Bažnyčią.
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, suaugusieji nekrikštijami be krikštatėviu, paimtu iš krikščionių. Jie turi būti prisidėję bent baigiant rengtis Krikštui ir įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtu tikintis ir krikščioniškai gyventų. Taip pat krikštijant kūdikius turi dalyvauti krikštatėviai, kurie atstovautu tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui, kiek reikės, padėtų tėvams, kad vaikas tikėjimą gerai pažintų ir pagal jį gyventų.
Krikštatėviai turi dalyvauti bent jau paskutinėse katechumenato ir krikšto apeigose, kad, krikštijant suaugusį, paliudytų jo tikėjimą, o krikštijant kūdikį – drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriuo kūdikis yra krikštijamas.
Krikštatėviai, pasirinkti paties katechumeno ar jo šeimos, turi būti tokie, kad sielų ganytojo sprendimu galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose. Taigi reikia, kad:
1. būtų pasirinkti krikštijamojo ar jo tėvų (globėju); tokių nesant, krikštatėvius parenka klebonas ar krikštytojas. Pasirinktieji turi įsipareigoti, kad tinkamai atliks savo pareigas, ir būti tam tinkami;
2. būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų, nebent vyskupijoje būtų nustatytas kitoks amžius. Išimtiniais atvejais, jei esama teisėtos priežasties, klebonas ar krikštijantysis gali leisti ir jaunesnius;
3. būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti;
4. nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina;
5. krikštatėviai gali būti vienas – arba krikšto tėvas ar krikšto motina, arba abu;
6. būtų katalikai ir bažnytinė teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku. Tuo atveju krikščionis būna tiktai Krikšto liudytojas. Dėl Rytų Bažnyčių tikinčiųjų reikia laikytis atitinkamų nuostatų, liečiančių Rytų Bažnyčias.
Įprastiniai krikštytojai yra vyskupai, kunigai ir diakonai.
1. Krikštydami jie visada teatsimena, kad Bažnyčioje veikia Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios galia, todėl tegu uoliai skelbia Dievo žodį ir stropiai atlieka apeigas.
2. Tevengia visko, kas tikinčiųjų pagrįstai galėtų būti palaikyta pataikavimu asmenims.
3. Išskyrus ypatingą reikalą, be leidimo tenekrikštija net savo parapijiečių svetimoje teritorijoje.
Vyskupai yra svarbiausi Dievo paslapčių teikėjai ir viso jiems pavestos Bažnyčios liturginio gyvenimo tvarkytojai. Teprižiūri jie ir teikimą Krikšto, kuris leidžia dalyvauti karališkojoje Kristaus kunigystėje. Labai tiktų, kad vyskupai ir patys krikštytų, ypač Velyknaktį. Jiems priklauso rūpintis suaugusiųjų parengimu Krikštui ir juos krikštyti. Vyskupui turi padėti sielovadoje dirbantys kunigai: jie turi mokyti ir krikštyti vyskupo jiems pavestus suaugusiuosius, nebent jis būtų kitaip nustatęs. Be to, jų pareiga tėvus ir krikštatėvius tinkama ganytojiška pagalba parengti bei juos paremti, padedant katechetams ir kitiems tinkamiems pasauliečiams. Pagaliau jų pareiga kūdikius krikštyti.
Kiti kunigai, taip pat ir diakonai, kaip vyskupo ir klebono bendradarbiai, Krikštui rengia ir krikštija, kai vyskupas arba klebonas prašo ar bent sutinka.
Krikštijančiajam gali padėti kiti kunigai, diakonai ar net pasauliečiai, kaip apeigose nustatyta, ypač kai krikštijamųjų yra daug.
Jeigu nėra kunigo ar diakono, kiekvienas tikintysis ar net kiekvienas žmogus, turintis deramą intenciją, gali, o kai kada ir privalo, pakrikštyti esantį mirties pavojuje, ypač mirštantį. Gresiant mirties pavojui, kiek įmanoma, tegu krikštija tikintysis tomis apeigomis, kurios nurodytos apeigyne „Kūdikių krikštas“ (nr. 157-164). Tačiau ir tokiu atveju tinka sukviesti nors mažą tikinčiųjų būrelį ar bent turėti vieną kitą liudytoją. Visi katalikai pasauliečiai, kadangi yra kunigiškosios tautos nariai, tegu nuoširdžiai pasistengia išmokti, kaip būtinai prireikus jie galėtų deramai (valide) pakrikštyti. Ypač tegu tai žino tėvai ir atitinkamas pareigas einantys pasauliečiai, pvz., katechetai, akušerės, gydytojai, chirurgai, medicinos seserys ir ligoninių, prieglaudų ar panašūs patarnautojai. Klebonai, diakonai ir katechetai tepaaiškina, o vyskupas tenurodo, kaip jo vyskupijoje tokius žmones išmokyti krikštyti.
Krikštatėviai turi dalyvauti bent jau paskutinėse katechumenato ir krikšto apeigose, kad, krikštijant suaugusį, paliudytų jo tikėjimą, o krikštijant kūdikį – drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriuo kūdikis yra krikštijamas.
Krikštatėviai, pasirinkti paties katechumeno ar jo šeimos, turi būti tokie, kad sielų ganytojo sprendimu galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose. Taigi reikia, kad:
1. būtų pasirinkti krikštijamojo ar jo tėvų (globėju); tokių nesant, krikštatėvius parenka klebonas ar krikštytojas. Pasirinktieji turi įsipareigoti, kad tinkamai atliks savo pareigas, ir būti tam tinkami;
2. būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėtų nors 16 metų, nebent vyskupijoje būtų nustatytas kitoks amžius. Išimtiniais atvejais, jei esama teisėtos priežasties, klebonas ar krikštijantysis gali leisti ir jaunesnius;
3. būtų priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventų ir krikštavaikiui galėtų padėti to siekti;
4. nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina;
5. krikštatėviai gali būti vienas – arba krikšto tėvas ar krikšto motina, arba abu;
6. būtų katalikai ir bažnytinė teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku. Tuo atveju krikščionis būna tiktai Krikšto liudytojas. Dėl Rytų Bažnyčių tikinčiųjų reikia laikytis atitinkamų nuostatų, liečiančių Rytų Bažnyčias.
Įprastiniai krikštytojai yra vyskupai, kunigai ir diakonai.
1. Krikštydami jie visada teatsimena, kad Bažnyčioje veikia Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios galia, todėl tegu uoliai skelbia Dievo žodį ir stropiai atlieka apeigas.
2. Tevengia visko, kas tikinčiųjų pagrįstai galėtų būti palaikyta pataikavimu asmenims.
3. Išskyrus ypatingą reikalą, be leidimo tenekrikštija net savo parapijiečių svetimoje teritorijoje.
Vyskupai yra svarbiausi Dievo paslapčių teikėjai ir viso jiems pavestos Bažnyčios liturginio gyvenimo tvarkytojai. Teprižiūri jie ir teikimą Krikšto, kuris leidžia dalyvauti karališkojoje Kristaus kunigystėje. Labai tiktų, kad vyskupai ir patys krikštytų, ypač Velyknaktį. Jiems priklauso rūpintis suaugusiųjų parengimu Krikštui ir juos krikštyti. Vyskupui turi padėti sielovadoje dirbantys kunigai: jie turi mokyti ir krikštyti vyskupo jiems pavestus suaugusiuosius, nebent jis būtų kitaip nustatęs. Be to, jų pareiga tėvus ir krikštatėvius tinkama ganytojiška pagalba parengti bei juos paremti, padedant katechetams ir kitiems tinkamiems pasauliečiams. Pagaliau jų pareiga kūdikius krikštyti.
Kiti kunigai, taip pat ir diakonai, kaip vyskupo ir klebono bendradarbiai, Krikštui rengia ir krikštija, kai vyskupas arba klebonas prašo ar bent sutinka.
Krikštijančiajam gali padėti kiti kunigai, diakonai ar net pasauliečiai, kaip apeigose nustatyta, ypač kai krikštijamųjų yra daug.
Jeigu nėra kunigo ar diakono, kiekvienas tikintysis ar net kiekvienas žmogus, turintis deramą intenciją, gali, o kai kada ir privalo, pakrikštyti esantį mirties pavojuje, ypač mirštantį. Gresiant mirties pavojui, kiek įmanoma, tegu krikštija tikintysis tomis apeigomis, kurios nurodytos apeigyne „Kūdikių krikštas“ (nr. 157-164). Tačiau ir tokiu atveju tinka sukviesti nors mažą tikinčiųjų būrelį ar bent turėti vieną kitą liudytoją. Visi katalikai pasauliečiai, kadangi yra kunigiškosios tautos nariai, tegu nuoširdžiai pasistengia išmokti, kaip būtinai prireikus jie galėtų deramai (valide) pakrikštyti. Ypač tegu tai žino tėvai ir atitinkamas pareigas einantys pasauliečiai, pvz., katechetai, akušerės, gydytojai, chirurgai, medicinos seserys ir ligoninių, prieglaudų ar panašūs patarnautojai. Klebonai, diakonai ir katechetai tepaaiškina, o vyskupas tenurodo, kaip jo vyskupijoje tokius žmones išmokyti krikštyti.
Vaiko Krikšto Dalyviai
Tiek suaugusiųjų, tiek ir kūdikių Krikšte didelę dalį turi visa Dievo Tauta – Bažnyčia, atstovaujama vietos tikinčiųjų bendruomenės (parapijos). Kūdikis dar prieš Krikštą ir po jo juk turi teisę į bendruomenės meilę ir globą. Bendruomenė ir apeigose atlieka savo priedermę, kai po tėvų ir krikštatėvių tikėjimo išpažinimo kartu su krikštytoju išreiškia sutikimą. Tuo nurodoma, kad tikėjimas, kuriuo kūdikiai krikštijami, yra ne vien pakrikštytojo šeimos, bet ir visos Kristaus Bažnyčios turtas.
1. Labai svarbu, kad tėvai dar prieš krikštą, patys tai suprasdami arba draugų bei kitų bendruomenės narių pagelbimi, pasirengtų sąmoningai dalyvauti Krikšto apeigose. Tesinaudoja jie specialiomis knygomis, laiškais ar šeimoms skirtais katekizmais. Klebonas pats arba jo bendradarbiai tepasirūpina aplankyti tokias šeimas ir, gal net keletą šeimų subūręs, tepamoko jas ir bendra malda teparengia Krikšto apeigoms.
2. Labai svarbu, kad kūdikio tėvai dalyvautų Krikšto apeigose, kuriose jų kūdikis atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios.
3. Būdami Krikšto dalyviai, kūdikio tėvai atlieka jiems skirtąsias apeigų dalis. Jie ne tik klausosi krikštytojo pamokymų ir meldžiasi kartu su visais dalyviais, bet ir patys veikliai prisideda:
a) viešai prašo kūdikiui Krikšto;
b) įkandin krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje;
c) atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikė
3. Būdami Krikšto dalyviai, kūdikio tėvai atlieka jiems skirtąsias apeigų dalis. Jie ne tik klausosi krikštytojo pamokymų ir meldžiasi kartu su visais dalyviais, bet ir patys veikliai prisideda:
a) viešai prašo kūdikiui Krikšto;
b) įkandin krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje;
c) atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikė
d) kūdikį atneša arba palydi prie krikštinės;
e) laiko uždegtą žvakę;
f) gauna motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą.
4. Jeigu kuris tėvų negalėtų atlikti Tikėjimo išpažinimo, pvz., būtų ne katalikas, toks gali patylėti. Iš jo tereikalaujama, kad, prašydamas kūdikiui Krikšto, būtų pasiryžęs vėliau vaiką krikščioniškai auklėti ar bent nedraustų kitiems to daryti.
5. Būdami dėkingi Dievui ir ištikimi savo įsipareigojimams, pakrikštytojo tėvai vėliau turi savo sūnui ar dukteriai aiškinti apie Dievą, kurio vaiku jis yra tapęs, ir parengti jį Sutvirtinimui bei Eucharistijai. Čia jiems vienaip ar kitaip tepadeda klebonas.
Kiekvienam kūdikiui leidžiama turėti krikštatėvį ir krikštamotę. Apeigose jie vadinami krikštatėviais.
Prie to, kas apie įprastąjį krikštytoją pasakyta, reikia pridurti, kad:
e) laiko uždegtą žvakę;
f) gauna motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą.
4. Jeigu kuris tėvų negalėtų atlikti Tikėjimo išpažinimo, pvz., būtų ne katalikas, toks gali patylėti. Iš jo tereikalaujama, kad, prašydamas kūdikiui Krikšto, būtų pasiryžęs vėliau vaiką krikščioniškai auklėti ar bent nedraustų kitiems to daryti.
5. Būdami dėkingi Dievui ir ištikimi savo įsipareigojimams, pakrikštytojo tėvai vėliau turi savo sūnui ar dukteriai aiškinti apie Dievą, kurio vaiku jis yra tapęs, ir parengti jį Sutvirtinimui bei Eucharistijai. Čia jiems vienaip ar kitaip tepadeda klebonas.
Kiekvienam kūdikiui leidžiama turėti krikštatėvį ir krikštamotę. Apeigose jie vadinami krikštatėviais.
Prie to, kas apie įprastąjį krikštytoją pasakyta, reikia pridurti, kad:
1. pastoracijoje dirbančių, kunigų pareiga – diakonų ar pasirengusių pasauliečių padedamiems, parengti šeimas kūdikių Krikštui ir padėti joms vykdyti įsipareigojimus, o vyskupo pareiga – savo vyskupijoje šią pastoraciją koordinuoti;
2. taip pat kunigų pareiga stengtis, kad visada būtų krikštijama su derama pagarba, kiek galima prisitaikant prie šeimos sąlygų ir pageidavimų. Tegu kiekvienas krikštytojas tiksliai ir pamaldžiai atlieka apeigas, tesistengia su visais būti nuoširdus ir paprastas.
2. taip pat kunigų pareiga stengtis, kad visada būtų krikštijama su derama pagarba, kiek galima prisitaikant prie šeimos sąlygų ir pageidavimų. Tegu kiekvienas krikštytojas tiksliai ir pamaldžiai atlieka apeigas, tesistengia su visais būti nuoširdus ir paprastas.