Kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus nupelnė nuodėmių atleidimą visiems bendrai, o kad kiekvienas gautume po Krikšto padarytų nuodėmių atleidimą, turime naudotis Atgailos sakramentu — eiti išpažinties. Atgailos sakramentu Dievas atleidžia mums nuodėmes ir amžinąją bausmę už jas, grąžina pašvenčiamąją malonę arba pagausina ją ir teikia veikiamųjų malonių, kurios padeda pasitaisyti.
Tačiau tik kunigo buvimas suteikia nusidėjėliui gauto nuodėmių atleidimo tikrumą. Kunigo teikiamas išrišimas yra danguje įvykstančio nuodėmių atleidimo regimas ženklas…— Ką nusidėjėlis pasako kunigui išpažinties metu, lieka amžina paslaptis. Ne vienas nuodėmklausys yra atidavęs savo gyvybę, kad išsaugotų išpažinties paslaptį. Štai Šv. Jonas Nepomukas, kurio statulėlės stovėdavo paupių koplytėlėse Lietuvoje, Čekijos karaliaus verčiamas pasakyti karalienės nuodėmes, verčiau leidosi nuskandinamas Vita vos upėje, negu išduoti išpažinties paslaptį“
Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas. Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“. Jis vadinamas ir Sutaikinimo sakramentu, nes juo nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).
Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.