26 Eilinis Sekmadienis

Iš pranašo Amoso knygos. Am 6, 1 a. 4-7
Štai ką sako visagalis Viešpats: Vargas tiems, kurie Zione savimi patenkinti, ir tiems, kurie ant Samarijos kalno saugiai jaučiasi. Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo! Jie rėkauja dainos posmus, pritariant arfai, ir tarsi Dovydas išranda sau muzikos įrankius. Jie geria vyną taurėmis ir tepasi rinktiniais aliejais, tačiau dėl Juozapo žūties nesisieloja! Todėl dabar jie pirmieji išeis į tremtį, pasibaigs dykaduonių lėbavimas.
Atliepiamoji Psalmė Ps 145 (146). 7.  8-9a. 9bc-10 (P: 1)
P. Šlovink Viešpatį, mano siela! 

Amžiais jis savo pažado laikos, *
gina teises nuskriaustųjų,
alkaniems parūpina duonos. *
Viešpats kalinius išvaduoja. – P.

Viešpats atveria akis akliesiems. *
Viešpats pakelia gyvenimo palaužtuosius,
Viešpats myli teisiuosius. *
Viešpats ateivius saugo. – P.

Globoja našlaitį ir našlę, *
bet supainioja nedorėlių kelią.
Viešpats viešpataus per amžius, *
tavo Dievas per visas kartas, Zione! – P.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui. 1 Tim 6, 11-16
O tu, Dievo žmogau, vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpa-žinai daugelio liudytojų akyse.
 
Aš tau įsakau dėl Dievo, kuris visiems duoda gyvybę, ir dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, kad išlaikytum įsakymą be dėmės ir be priekaišto iki pasirodant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Jį skirtu laiku apreikš palaimintasis, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.
Posmelis prieš Evangeliją Plg. 2 Kor 8,9
Aleliuja. –
Jėzus Kristus, būdamas turtingas,
tapo vargdieniu,
kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. –
Aleliuja.
Evangeliją pagal Luką  Lk 21, 25-28. 34-36
Anuo metu Jėzus pasakė fariziejams:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
 
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.’
Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.’
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’
Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.’
Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie ne klauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų!“
Sekmadienio mintys
Dideli mažieji trupiniai ir lašai
 
Turtuolis su Lozoriumi taip ir nesusitiko. Žvelgė vienas į kitą iš tolo. Pirmiausia turtuolis iš savo rūmų galėjo matyti prie vartų gulintį Lozorių, bet artyn nepriėjo. Paskui, pragaro kančiose, iš tolo matė jį Abraomo prieglobstyje ir jau nebegalėjo prieiti. O reikėjo tiek nedaug! Lozoriui – tik trupinių nuo turtuolio stalo. Turtuoliui – tik lašo vandens ant Lozoriaus piršto. Vienas nenorėjo duoti, kitas jau negalėjo.

Ištaigingai puotavęs turtuolis po mirties kenčia, o Lozorius sulaukia paguodos. Vis dėlto atrodo, kad turtuolis vertas bent užuojautos. Jis taip ištikimai Abraomą vadina tėvu, nepaisydamas neigiamo atsakymo. Jo prašymas nuolankus – ne išvaduoti iš kančių vietos, o tik atvėsinti liežuvį. Nieko negavęs sau, rūpinasi savo penkiais broliais, kad jie nepatektų ten, kur atsidūrė jis. Kančių vieta nesunaikino jo palankaus rūpesčio. Tik… jis ir toliau rūpinasi savimi ir savaisiais. Gyvendamas nesirūpino prie vartų gulinčiu Lozoriumi, dabar galvoja apie savo šeimą, kuriai svarbi tik nauda ir savieji. O Jėzus savo žodžiais ir palyginimais atgręžia į visus, net į šalikelėje gulintį sumuštą nepažįstamąjį, kuriam reikia pagalbos.

Viešpatie, jei daugiau neįstengiu, padėk man kitiems negailėti nors trupiniiį.: mano laiko, dėmesio, artumo, atjautos trupiniu, nes juk Tu visa esi man davęs…
  • All Posts
  • Šv Raštas
Skaityti daugiau...

End of Content.

Paremti Lukšių
parapiją

Paremti

Visuotinė malda

Kun.: Mylimieji, tegul mūsų malda kyla pas Dievą nešama angelų, kurie supa Jo altorių čia, žemėje, ir Jo šviesos sostą danguje.

Vad.: Melskime už mūsų popiežių Leoną XIV-ąjį, mūsų vyskupą ir visus ganytojus: teliudija jie pasaulio akyse savo tikėjimą, vienybės troškimą.
Visi: Kristau, išgirsk mus!
 
Vad.: Melskime už pabėgėlius bei migrantus, tegu savo kely sutinka padėti trokštančius žmones, tesulaukia atjautos ir priėmimo.
Visi: Kristau, išgirsk mus!

Vad.: Melskime už kenčiančius nuo persekiojimų, karo, bado, nuo ligų, skurdo ar vienatvės.
Visi: Kristau, išgirsk mus!

Vad.: Viešpatie, padėk pastebėti ir išgirsti vargstančiuosius mūsų bendruomenėje ir mieste, kad skubėtume nuoširdžiai jiems pagelbėti.
Visi: Kristau, išgirsk mus!

Vad.: Viešpatie, būk maloningas mūsų mirusiesiems, o mums niekuomet neleisk pamiršti pagalbos reikalingų brolių ir seserų amžinybėje.
Visi: Kristau, išgirsk mus!

Kun.: Visagali Dieve, Tu sukūrei žmogaus širdį kilnią, kad trokštų ne vien praeinančių, bet ir amžinųjų dalykų. Nuolat stiprink mus savo globa ir malone. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius.
Visi: Amen.