Šį sekmadienį mąstome apie rūpestį. Morta užsiėmusi: pakvietus garbingą svečią, reikėjo tinkamai jį priimti, jam patarnauti. Dažnai ir mes esame baimingai susirūpinę: kartais — kaip Morta tarp kasdienių reikalų griūties, kartais – kaip apaštalai audringą naktį valtyje arba kaip psalmininkas, nebežinantis, kur kreiptis ištikus nelaimei.

 

Ir tada išsiveržia priekaištas: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti?“ „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Arba ateina klastinga mintis kaip tiems, kurie suka nedoru keliu, manydami, kad „Viešpats to nemato, Jokūbo Dievui tai nerūpi“.

 

Viešpatie, nejaugi Tau nerūpi, kaip mes gyvename, kaip vargstame, kad beveik žūvame po sunkumų ir vargų našta, apsupti visokiausių pavojų?

 

Jėzus turi ką pasakyti apie tokį rūpestį: „Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ Arba dar įsakmiau, tiesiog gąsdinančiai aiškiai: „Per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite“, o kai jus įskųs, „nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite“. Bet ar galima būti tokiems nerūpestingiems? Ar mūsų gyvenimas nėra mūsų pačių rankose ir todėl priklauso nuo to, kaip elgiamės, ką darome? Taip, tačiau tas „vienas dalykas“, kurio reikia, – tai pasitikėti paties Dievo rūpesčiu mumis. Psalmininkas greitai atsitoki: „O juk viską matai Tu! Iš tiesų imi Tu į širdį vargą ir skausmą, visada esi pasirengęs padėti!“ Ir nustebęs dėl ypatingos Dievo pagalbos, kurios ne tik nesitikėjo, bet net nesijaučia vertas, taria: „Kas gi žmogus, kad Tu jį atsimeni, kas tas mirtingasis, kad jisai Tau rūpi?“

Taip, Viešpatie, kiekvienas Tau rūpi kur kas labiau, negu galėjau pagalvoti, ir mane Tu vedi iš sielvartingo rūpesčio į aktyvios veiklos, bet ramaus pasitikėjimo kupiną gyvenimą.