
Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
Aš, Jonas, regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš
visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
Vienas iš vyresniųjų man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“
Evangelijoje Jėzus dažnai kalba apie avis: pasakoja apie piemenį, kuris, palikęs devyniasdešimt devynias, ieško vienos paklydusios; Jėzui gaila minios, nes žmonės pasimetę lyg avys be piemens; galiausiai jis pareiškia: „Aš – gerasis ganytojas.“
Kam auginamos avys? Kad neštų naudą piemeniui, ir labai radikaliu būdu: pienu, vilna ir mėsa, t. y. gyvybe. Ką savo „avims“ žada Jėzus? Jas veda, maitina ir duoda amžinąjį gyvenimą. Nenuostabu, kad dažnai vaizduojamas kaip piemuo su avimi ant pečių. Evangelijoje Jėzus sako, kad niekas neišplėš avių iš Tėvo rankos. Būti Jėzui ant pečių – reiškia būti lyg ant Tėvo rankų.
Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.
„Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu.“ Tuomet jie visi ėmė...
Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!
Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.