Įspūdingas ir paveikus pats palyginimas apie gailestingąjį tėvą arba, kaip dar vadiname, – sūnų palaidūną, o ne jo komentarai. Keli sakiniai čia tik tam, kad galėtume prie jo pasilikti ir pamąstyti.

 

Nors jaunesniojo sūnaus grįžimo į namus tėvas laukė ir juo džiaugėsi, bet sūnus nusprendė grįžti, bent iš pradžių, ne gailėdamasis dėl savo poelgio ar žinodamas apie tėvo skausmą, o todėl, kad ten „net samdiniai turi apsčiai duonos“. Vis dėlto kryptis buvo teisinga – link tėvo, ir to užteko, kad jis vėl būtų sūnus tėvo namuose. Kaip dažnai Dievas pasinaudoja tuo, kas netobula ar net menka, kad suteiktų daugiau, negu būtume drįsę tikėtis.

 

Antra — šiam sūnui reikėjo ryžto ir drąsos pasukti į namus. Juk jis nesitikėjo, kad bus priimtas, vylėsi tik samdinio dalios. Bet ir ji negarantuota, o atstūmimas būtų visai sužlugdęs. Išdrįso ir ne tik nenusivylė, bet buvo apstulbintas tėvo sutikimo.

 

Koks panašus į savo brolį vyresnysis! Ir jis stovi lauke, ne namuose, ir jis mąsto, kad tėvas riboja jo laisvę bei galimybes, ir jo mintys sukasi apie pasilinksminimą su draugais. Taip pat ir jo pasitikti bei į namus įvesti išeina tėvas. Ir šis sūnus nematė, kad turėjo viską, nes „visa, kas mano, yra ir tavo“. Tikrai didis kasdienių dalykų stebuklas – nuo įkvėpto oro gurkšnio ir širdies tvinksnio iki gailestingojo Tėvo apkabinimo, vos mums pajėgus ištarti: „Nusidėjau dangui ir Tau.“ Dar daugiau – būdami Jėzaus broliai ir seserys, esame suvienijami su pačia Trejybe. Kančios išvakarėse Jėzus meldė: „Tėve… visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo — tai mano… Išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs… Aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.“