Mylėti kaip priešą?
„Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.“ Mylėkite, darykite gera, laiminkite, melskitės – tam belieka tik pritarti. Bet kai šalia šių žodžių atsiranda priešų, kurie „jūsų nekenčia, jus keikia, niekina“, – tada viskas nebėra taip paprasta ir suprantama. Gal evangelijoje specialiai pateikiama tokia seka, pradedant nuo didžiausio dalyko – priešų meilės, prie kurios ateiname tarsi pakopomis: malda, kalbėdami gera ir galiausiai – gera darydami?
Galėtume svarstyti, kokią ribą nubrėžti: už ką dar turėčiau ir galėčiau melstis, o už ką – jau nebe. Bet neišeina tokios ribos išvesti. Tiesą sakant, melstis už priešą nėra neįmanoma. Juk pasilieku su savo įsitikinimu (ir teisumu), o kitą tik pavedu Dievui, kad į į perkeistų, padarytų geresnį.
Laiminti, t. y. sakyti gera (lot. benedicere), jau sunkiau, bet pasimeldęs, pažvelgęs į vienintelį Šventąjį, gal ir pajėgčiau. Tas, kuris laimina, kitam linki gero, taip pat atranda jame gerų savybių, nes jų turi kiekvienas.
Ne tik sakyti, bet ir daryti gera — išties sudėtinga. Tam reikia nemažai pastangų, bet pasiryžęs gal kaip nors įstengčiau. Apaštalas Paulius ragino: „Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos.“ O Jėzus priminė Aukščiausiojo maloningumą ir Tėvo gailestingumą, kuriuo turėtume sekti.
Tada lieka „tik“ mylėti. Mylėti kaip priešą (t. y. net jam liekant priešu), o ne kaip bičiulį. Tai skirtinga, kitokia meilė, bet… vis dėlto meilė. Ir nėra taip jau aišku: nemyliu kito todėl, kad jis priešas, ar yra priešas todėl, kad jo nemyliu.