Palaiminimų padrąsinimai
„Pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo.“ Paprastai Jėzus pakeldavo akis, kreipdamasis į Tėvą, o dabar kalba mokiniams ir atskleidžia savo palaiminimus. Tai – ne įsakymai ar nurodymai, o tiesiog konstatavimas, tiesos atskleidimas. Šie žodžiai skirti ir anuomet buvusiems su Jėzumi, ir visiems, kurie skaitys evangeliją. Jos pradžioje Lukas kreipėsi į Teofilių ir jam skyrė savo „sutvarkytą pasakojimą“. Šiandien mes esame tie teofiliai.
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.“ Gailestingasis tėvas sakė vyresniajam sūnui: „Visa, kas mano, yra ir tavo“, bet sūnus to nepastebėjo ir nesidžiaugė. Dievo karalystę irgi jau turime, nors ne visuomet atpažįstame. Ar dėl to džiaugiuosi?
„Palaiminti, kurie dabar alkstate“, nes Viešpats gali padauginti duoną ir visus pamaitinti. Kai turime tik kelius kepalėlius, prisimename savo alkį ir stoką, bet su Viešpačiu jie virsta gausybe. Ar mano stoka kreipia mane link Dievo?
„Palaiminti, kurie dabar verkiate.“ Kryžiaus kelyje Jėzus perspėjo moteris: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ Tokios ašaros tampa palaimintomis, ir Dievas kiekvieną jų nušluostys nuo mūsų akių. Dėl ko šiandien verkiu ir liūdžiu?
„Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina.“ Juk ir apie save Jėzus sakė, kad Žmogaus Sūnų „išjuoks, apspjaudys, nuplaks ir nužudys“, bet po trijų dienų jis prisikels. Todėl džiaukitės ir linksminkitės laukdami gausaus atlygio danguje. Tai – iš anksto pažadėtas prisikėlimo džiaugsmas. Ar juo viliuosi?
Evangelijoje palaiminimų randame ir daugiau, jų skaičius nėra baigtinis. Įvairiose situacijose Jėzus primena: palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi; palaiminti, kurie tiki nematę; palaimintas, kas nepasipiktins manimi. Kaip šiandien galėtume pratęsti šį sąrašą?