2 Sekmadienis po Šv. Kalėdų

Iš Siracido knygos. Sir 24, 1-2. 8-12
Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje. Aukščiausiojo bendrijoje atveria burną ir didžiuojasi jo Galybių artume: „Visatos Kūrėjas davė man savo įsakymą, ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei, tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę, Izraelyje turi turėti savo paveldą’. Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius nenustosiu būti. Šventojoje Padangtėje jam tarnavau ir tada Zione užėmiau savo vietą. Taip mieste, kurį jis myli, man davė poilsio vietą, – Jeruzalėje yra mano valda. Įleidau šaknis garbingoje tautoje, Viešpaties dalyje yra mano paveldas.“
Atliepiamoji Psalmė Ps 147 (147b). 12-13. 14-15. 19-20 (P.: Jn 1, 14)
P. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį, *
Šlovink savo Dievą, Zione!
Jis juk stiprina skląsčius tavo vartų, *
tavo vaikams jis duoda palaimą. – P.

Įtvirtina taiką prie tavo sienų, *
geriausiais kviečiais tave maitina.
Siunčia savo žodį žemei, *
ką įsako, tas greit ir įvyksta. – P.

Jis paskelbė savo žodį Jokūbui, *
savo įstatus ir įsakus Izraeliui.
To jis nepadarė jokiai kitai tautai, – *
nė viena jo įsakų nežino. – P.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. Ef 1, 3-6. 15-18
Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo.
 
Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas.
Posmelis prieš Evangeliją Plg 1 Tim 3, 16
Aleliuja. –
Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims,
garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje! –
Aleliuja.
Evangeliją pagal Joną  Jn 1, 1-18
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.
 
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
 
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
 
Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis.“
 
Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
 
Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.
Sekmadienio mintys
Slėpinį atskleidžia tai, kas jį uždengia
 
Pirmoji Šventojo Rašo knyga prasideda: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ O evangelistas Jonas rašo: „Pradžioje buvo Žodis.“ Daugiaprasmis graikų „arche“, išverstas kaip „pradžia“, iš tiesų nusako ne vien laiką, kada kas nors vyksta, o „logos“ nėra bet koks paprastas žodis. Jei tik taip suprastume šias Šventojo Rašto eilutes, iškreiptume esminę mintį, kad Dievas yra šaltinis, pagrindas, principas, vidinis visos egzistencijos dėsnis… O kartu sudėti visi visų egzistavusių ir egzistuojančių kalbų žodžiai niekada netaps Žodžiu, t. y. Tuo, per kurį visa atsirado.
 
Šis prasmės susiaurinimas kyla dėl vertimo iš originalo kalbos. Bet… gal tai, kas išreiškiama net originalo kalba, dar labiau už vertimą supaprastina ir nuskurdina dieviškąją tikrovę, kurią bando perteikti? Juk visa, kas regima ir girdima – taip pat ir mūsų žodžiai bei sąvokos, vaizdai ir palyginimai, – ne tiek atskleidžia, kiek uždengia tai, kas iš tiesų YRA – Dievą.
 
Jie yra lyg uždangalas ant skulptūros: matome, kad ten kažkas yra, bet tiksliai nežinome, kas. Tas uždangalas slepia dengiamą tikrovę, tačiau kartu leidžia bent šiek tiek nujausti to, kas uždengta, formą, dydį ir pan. Mūsų maldos žodžiai, išorinės apeigos ir žmogiškai trapi Bažnyčia, taip pat visos kalėdinės prakartėlės bei paveikslėliai – irgi tik vargingas Slėpinio uždangalas. Bet kol dar negalime matyti aiškiai, „akis į akį“, kaip gerai, kad bent Jis yra!
 
Pradžių pradžioje…
 
Kaip skirtingai evangelistas Jonas pristato Jėzų! Nieko negirdime apie angelus, piemenis ar ėdžias, jis nepasakoja apie susirūpinusį Juozapą ar atkeliaujančius išminčius. Jonas išveda į tokią erdvę, kad skaitytojui ima svaigti galva. Ir tai gerai. Kitaip pasiliktume prie mielų, bet ribotų vaizdų, manydami, kad užtenka gražių kalėdinių paveikslų ir jau supratome Dievo slėpinį. Ne! Jis buvo Pradžioje -toje, apie kurią pirmojoje Šventojo Rašto knygoje rašoma: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Ir „iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“. Marija, angelo pasveikinta kaip „malonėmis apdovanotoji“, jas gavo iš to paties pilnatvės šaltinio.
 
„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ Šviesa nepasiimama, o ateina ir apšviečia, reikia tik jos nevengti. Gyvybė nepasisavinama — jos dėka esame šiame pasaulyje. Laiko taip pat neišsaugome, tik priimame akimirką po akimirkos, dieną po dienos ir… atiduodame, išleidžiame iš rankų. O dar geriau, jei dosniai ir negailėdami padovanojame. Kitaip metai praeitų veltui.
  • All Posts
  • Šv Raštas
2 Advento Sekmadienis

2 Advento Sekmadienis

Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis -nulygintas.

Skaityti daugiau...

Paremti Lukšių
parapiją

Paremti

Visuotinė malda

Kun.: Brangūs broliai ir seserys, melskime Viešpatį malonės, kad tyra širdimi visą gyvenimą sektume Kristumi, vedančiu mus į išganymą.

Vad.: Melskime, kad Bažnyčia su meile ir kantrumu vestų jai pavestuosius pas Jėzų Kristų.
Visi: Išklausyk mus, Viešpatie!

Vad.: Melskime išminties, meilės bei tarpusavio pagarbos mūsų vyskupams, kunigams ir tikintiesiems.
Visi: Išklausyk mus, Viešpatie!

Vad.: Melskime, kad Šventoji Dvasia kurtų vienybės, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo jausmą tarp visų Lietuvos vaikų Tėvynėje ir užsienio kraštuose.
Visi: Išklausyk mus, Viešpatie!

Vad.: Melskime, kad mūsų tikėjimo bendruomenės būtų vienybės ir darnos, meilės bei atjautos artimui pavyzdžiu.
Visi: Išklausyk mus, Viešpatie!

Vad.: Meldžiame už ligonius, tremtinius, kalinius, karą išgyvenančius, apleistus ir visus kenčiančius žmones – teatranda paguodą bei viltį Kristuje, tesulaukia kitų žmonių supratingumo ir pagalbos.
Visi: Išklausyk mus, Viešpatie!
 
Kun.: Amžinasis Tėve, Tu sukūrei žmogaus širdį kilnią, kad trokštų ne vien praeinančių, bet ir amžinųjų dalykų. Nuolat stiprink mus savo globa ir malone. Tu su Sūnumi ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius.
Visi: Amen.