Žmogus sodinęs medžius
Ši istorija paremta tikrais faktais. Prieš daugybę metų vienas jaunuolis studentas užsimojo pakeliauti po nykią ir apleistą Pietų Prancūzijos sritį. Ši vietovė, esanti maždaug 1200-1300 metrų aukštyje virš jūros lygio, skeldėjo nuo nepakeliamo karščio ir atrodė tarsi nuplakta vėjo. Čia žėlė tik vienas kitas laukinės levandos krūmokšnis. Keliaudamas studentas atsidūrė prie apleisto kaimelio griuvėsių, panėšėjusių į sudžiūvusį širšių lizdą. Vėjo gūsiai daužė trupančias sienas. Vandens niekur nesimatė. Jaunuolis ėjo toliau.
Tylus piemuo
Penkias valandas kulniavęs negyvenama dykyne, tolumoje ant kalvos jis išvydo mažą juodą siluetą. Galbūt ten styrojo koks sausuolis, bet vaikinas vis tiek pasuko jo pusėn. Jis išvydo piemenį, prižiūrintį trisdešimties avių, sugulusių ant išdžiūvusios žemės, bandą. Piemuo ištiesė vaikinui savo gertuvę, o kiek vėliau nusivedė jį į savo kalnų namelį. Šalia namo jis buvo išsikasęs gilų šulinį, iš kurio sėmė skaidrų it krištolas vandenį.
Žmogus beveik nekalbėjo. Jo namas buvo mūrinis, ne kokia lūšna. Vėjas tuščiai bandė plėšti tvirtą stogą. Viduje buvo švaru ir tvarkinga, kambario kampe stovėjo šautuvas, jei prireiktų, virtuvėje kaito sriuba. Net ir šuo, tylus kaip ir jo šeimininkas, atrodė draugiškai nusiteikęs, bet ne pataikūniškas.
Vyriškis vienu rankos judesiu pasiūlė studentui nakvynę. Jaunuolis sutiko, nes iki artimiausio kaimo būtų reikėję žygiuoti dvi dienas. Be to, abu puikiai žinojo čionykščių gyventojų charakterį. Šiame krašte buvo gal keturi ar penki kaimeliai, išsibarstę kalnuose toli vienas nuo kito. Juose buvo įsikūrę medžio anglį gaminantys miškininkai. Gyventi čia buvo tikrai sunku. Todėl čionykštės šeimos nepuoselėjo šviesių vilčių ir buvo nežmoniškos egoistės. Didžiausias visų troškimas buvo kuo greičiau dingti iš šio nelemto krašto. Nerimstantis vėjas varė iš proto. Žmonės buvo suirzę ir pikti. Dažnai pasitaikydavo savižudybių ir beprotybės atvejų, kurie baigdavosi žiauriais išpuoliais.
Gilių krūvelė
Žmogus, suteikęs prieglobstį jaunuoliui, jį sužavėjo. Po vakarienės vyriškis atsinešė maišą ir išbėrė ant stalo krūvą gilių. Jis pradėjo jas atidžiai apžiūrinėti ir skirti gerąsias nuo blogųjų. Kai gerųjų gilių krūvelė išaugo, žmogus jas nubėrė į maišelius po dešimt. Dirbdamas jis išmesdavo per mažas ir suskilusias giles. Atrinkęs šimtą didelių ir sveikų ąžuolo vaisių, žmogus pakilo ir nuėjo miegoti.
Ryte piemuo išginė bandą į ganyklą. Vietoj lazdos rankoje |is nešėsi storą geležinį strypą, beveik pusantro metro ilgio.
Smalsus studentas sekė jam iš paskos.
Nedidelėje laukymėje piemuo paliko bandą sergėti šuniui, o pats ėmė kopti aukštyn. Pasiekęs reikiamą vietą, ėmė kaišioti geležinį strypą į žemę. Darė dirvoje duobeles, dėjo į jas po gilę ir ant viršaus atsargiai bėrė žemes. Žmogus sodino ąžuolus.
Studentas pasiteiravo, ar šie žemės plotai buvo jo nuosavybė. Tas atsakė, jog ne. Ir nežinojo, kam ši žemė priklausė, galbūt vietos valdžiai. Žmogui buvo nesvarbu, kas šios žemės savininkas. Jis tiesiog rūpestingai sėjo į žemę šimtą gilių.
Po pietų vyriškis ir vėl išsitraukė gilių maišą. Jaunuolis apipylė jį klausimais, norėjo viską suprasti. Vyriškis ramiai atsakinėjo. Jau treji metai kaip jis pats vienas sodina medžius. Buvo pasodinęs šimtą tūkstančių. Iš jų išdygo dvidešimt tūkstančių medžių. Kaip ir buvo numatęs, pusę jų prarado – dėl graužikų ir įvairių kitų priežasčių. Taigi liko dešimt tūkstančių ąžuolų, kurie žaliavo ten, kur prieš tai nežėlė joks augalėlis.
Jis buvo vardu Elzeardas Bufjė, turėjo 55 metus. Kažkada gyveno žemumoje, ten turėjo sodybą. Tačiau praradęs vienintelį sūnų ir kiek vėliau – žmoną, pasitraukė į vienumą kartu su savo avimis ir šunimi. Jis manė, jog šiai apmirusiai vietovei medžių žaluma suteiktų gyvybės, tad nusprendė šiam tikslui skirti savo jėgas.
– Po trisdešimties metų dešimt tūkstančių ąžuolų atrodys fantastiškai! – sušuko jaunuolis.
– Jei Dievas man skirs dar trisdešimt gyvenimo metų, aš jų būsiu pasodinęs dar daugiau. Šie dešimt tūkstančių atrodys kaip lašas jūroje, – atsakė Elzeardas.
Jis sodino ne vien ąžuolus. Aplink piemens namą stiebėsi beržai ir bukmedžiai. Rytojaus dieną studentas išvyko toliau.
Tarsi tiršta migla
Po metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Studentą pašaukė į kariuomenę ir jis privalėjo kariauti penkerius metus.
Viskam pasibaigus, jaunuolis panoro įkvėpti tyro kalnų oro ir patraukė į kažkada jau lankytą nykiąją vietovę.
Kraštas neatrodė pasikeitęs. Tačiau pasiekęs mirusį kaimą, jis pamatė keistą tirštą miglą, dengiančią kalnyną tarsi kilimas. Po vienos dienos kelio susitiko Elzeardą Bufjė. Ir liko be žado – dešimt tūkstančių ąžuolų jau buvo aukštesni už žmogų, o ąžuolynas driekėsi daugiau nei vienuolika kilometrų. Elzeardo, regis, visiškai nedomino praūžęs karas. Jis ir toliau sodino medžius. Netoli apgriuvusių gyvenviečių net vinguriavo skaidrūs upeliūkščiai. Vėjas padėjo barstyti naujų augalų sėklas. Atsiradus vandeniui, stiebėsi gluosniai, kalėsi žolynai ir žydėjo gėlės, skraidė drugeliai, dūzgė bitės.
Vietovė prisipildė gyvybės. Čia atvykdavo net kiškių medžiotojai, manę, kad gausios ilgaausių šeimynos buvusioje dykynėje – tikra gamtos išdaiga. Niekam neatėjo į galvą mintis, jog tai – vieno žmogaus darbo vaisius. Niekas nenumanė, kiek stiprybės ir gerumo turėjo tas tylus žmogus, kuris diena iš dienos viltingai sodino medžius. Vienais metais buvo pasodinęs virš dešimties tūkstančių klevų, bet jie visi nudžiūvo. Kitąmet ėmė sodinti bukmedžius, kurie suvešėjo dar geriau nei ąžuolai.
„Natūralios” girios stebuklas
Po dvidešimties metų orus ir santūrus ministerijos valdininkas, atsakingas už gamtos apsaugą, atvyko pas Elzeardą įspėti, kad šis už savo kiemo tvoros nekurtų laužų, mat tai gali sukelti grėsmę „natūraliai” giriai. Elzeardas šyptelėjo ir nieko neatsakė. Tai pirmas atvejis, pridūrė valdininkas, kai miškas išauga pats. Po to vietovę užplūdo žurnalistai ir politikai. Visi troško pasigrožėti „gamtos stebuklu”. Tikrai negalėjai likti abejingas, žiūrėdamas į jaunus, vešlius ir išlakius medžius.
Studentas, tuo metu jau tapęs žurnalistu ir rašytoju, atskleidė paslaptį visuomenei. Kai su vienu valdžios atstovu atvyko ieškoti Elzeardo, šis už dvidešimties kilometrų nuo namų sodino medžius. Dar po dvidešimt penkerių metų, kai Elzeardas jau buvo aštuoniasdešimt penkerių, šio krašto negalėjai atpažinti. Beveik visos gyvenvietės buvo atstatytos. Spalvingai dažytus namus supo sodai ir daržai. Vietiniai gyventojai nesiruošė niekur bėgti, namus rentėsi naujakuriai. Čia gyvenę vyrai, moterys ir vaikai šypsojosi, jiems grįžo viltis.
Daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių džiaugėsi gyvenimu Elzeardo Bufjė dėka. Nors daugelis iš jų niekada to nesužinojo.
Lukšių Šv. Juozapo parapija
Vilkaviškio vyskupijos Lukšių Šv. Juozapo parapijos informacinis tinklapis
