Evangelijos pasakojime moteris prabyla tris kartus. Pirmieji jos žodžiai – tai pati seniausia krikščioniškoji malda: „Kyrie, eleison“ – „Viešpatie, pasigailėk“. Pasigailėk mano skausmo. Pasigailėk mano sergančios dukrelės. Į tai Jėzus jai neatsako nė vienu žodžiu.

Tačiau motina nesitraukia. Ji eina paskui Jėzų ir mokinius, ir vis šaukia. Jos balsas tampa toks atkaklus, kad įsitraukia net apaštalai. Kai Jėzus aiškiai pasako: „Aš esu siųstas tik pas savuosius“, moteris užstoja kelią svetimšaliui mokytojui ir ištaria antrąją, labai evangelišką maldą: „Viešpatie, padėk man“.

Mokytojo atsakymas skamba dar griežčiau: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Ir tada nuskamba jos nuostabus atsakymas – trečiasis žodis: „Taip, Viešpatie, bet juk ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.

Tai lūžio momentas. Šis moters išsakytas vaizdinys apšviečia patį Jėzų. Dievo Karalystėje nėra vaikų ir ne vaikų. Nėra savųjų ir svetimųjų. Yra alkis. Yra skausmas. Yra kūriniai, kuriuos reikia pamaitinti. Nuolankus moters suvokimas, kad visi esame lygūs prieš Dievą, ir jos prašymas tik trupinių nuo stalo sujaudina Jėzų. Tuomet Jis ištaria: „Moterie, didis tavo tikėjimas!“

Ši, nepažįstanti Biblijos ir besimeldžianti Kanaano bei Finikijos dievams moteris Jėzaus akyse tampa didelio tikėjimo pavyzdžiu. Jos tikėjimo didybė slypi tame, kad ji supranta: Dievui žmogaus kančia yra svarbesnė už jo religiją. Galbūt ji nežino katekizmo tiesų, bet turi motinų tikėjimą.

Jėzų sujaudina moters tikėjimas: ji atėjo ne reikalauti sau vietos prie stalo, o tik paprašyti trupinių. Dievo gailestingumas kartais mums gali atrodyti mažas, bet Dievo trupiniai yra tokie dideli kaip pats Dievas.

Didis tavo tikėjimas! Vadinasi, didis tikėjimas žemėje vis dar gyvas Bažnyčioje ir už jos ribų. Jis gyvas daugybėje motinų, kurios gal nemoka gražiai suformuluoti Tikėjimo išpažinimo, bet pažįsta Dievo širdį. Gal jos šaukiasi Dievo kitais vardais, bet pataiko tiesiai į Jo širdį. Dievui nėra vaikų ir šunyčių. Ten, kur yra skausmas, ten yra visas Dievo gailestingumas. Kartais jis gali atrodyti tik kaip trupinys, bet Dievo gailestingumas net ir trupinyje yra toks didelis kaip pats Dievas.

Ir tai mums tampa paguoda, nes tą dieną, kai turėsime mažai tikėjimo, kai būsime prislėgti skausmo, Dievas priartės prie mūsų – kaip duona vaikams ir kaip trupiniai kiekvienam žmogui, kuris jaučiasi likęs po stalu.

Svajoju, kad atsirastų kas nors, kas paimtų mažuosius iš po stalo ir pakeltų juos aukštyn, pastatytų juos kaip žibintus ant žibintuvo, nes ir jų akyse yra šviesos, kad prie visų duonos stalo būtų daugiau šviesos.

Ir kad daugiau šviesos nušviestų pasaulio ateitį…