Anomis dienomis Elijas atėjo prie Dievo kalno Horebo ir, įlindęs į olą, joje praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis:
„Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“ Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos.
Broliai ir seserys!
Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.
Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių ir seserų, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!
Aleliuja. –
Aš laukiu Viešpaties pagalbos
ir jo žodžiu pasikliauju. –
Aleliuja
Kai minia buvo pasotinta, Jėzus iškart liepė mokiniams sėstis į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
Kun. Broliai ir seserys, Simono Petro žodžiais prašykime Dievo Tėvo, kad jo Sūnūs Jėzus Kristus teiktų mums saugumo, jėgų ir ramybės.
Vad: Kad Bažnyčios ganytojai tvirtai ir išmintingai kreiptų jos vairą Apvaizdos keliu, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Vad: Kad išgąsčio dėl tikėjimo trukumo apimti krikščionys pasitikėtų visuomet jiems Jėzaus ištiesta ranka, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Vad: Kad musų žemiškieji vadovai ir visos šio pasaulio valdžios valdytų teisingai, laiduodami žmonėms tikrąją taiką, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Vad: Kad jaunimas nesutriktų sunkumų akivaizdoje ir nebijotų savo gyvenimo patikėti Jėzui, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Vad: Kad depresijos prislėgtieji ir viltį praradusieji sulauktų reikiamos pagalbos, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Vad: Kad mes, čia susirinkusieji, sunkumų ir fizinių bei dvasinių pavojų valandomis patirtume Jėzaus artumą, prašome.
Visi: Viešpatie, gelbėk mus.
Kun: Dieve Tėve, tikime, kad tavo Sūnūs visokiausiuose pavojuose ateina mums į pagalbą. Tegul jo artumas teikia mums tavo gailestingosios meilės džiaugsmą ir viltį. Per Kristų, musų Viešpatį
Visi: Amen.
