Viešpatie, mums trūksta ne tik vyno, bet ir indų
Evangelistas Jonas perduoda labai keistą pokalbį. Marija sako Jėzui: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus – Marijai: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Marija – tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Atrodo, nėra jokio susikalbėjimo, bet… rezultatas puikus. Susikalbama ne žodžiais, bet širdimi ir visa būtimi. Tarp Motinos ir Sūnaus kitaip ir negalėjo būti.
Jėzaus viešo veikimo pradžioje — gerasis Kanos vynas, jo pabaigoje bus pats geriausias — Paskutinės vakarienės vynas, „sandoros kraujas, išliejamas už daugelį“. O valanda, kuri dar neatėjo Kanoje, kaip Jėzus sakė Motinai, ateis tada, kai jis kreipsis į Tėvą: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų.“ Bet jau ir Kanos vestuvėse Jėzus parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Velykų rytą įėjęs į tuščią Jėzaus kapą, mokinys pamatė ir taip pat įtikėjo. Tai tęsiasi: pamatyti vis naujus dalykus ir įtikėti, priimti juos kaip Dievo ženklą.
„Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams.“ Gana keista. Ar vienuose namuose tiek reikėjo? Gal specialiai sugabeno į vestuves gausiems svečiams? Kad ir kaip būtų, gerai, kad tiek turėjo. Net ir tušti indai nuostabiai pasitarnavo, be jų tarnams nebūtų kur pilti vandens, vėliau Jėzaus paversto vynu.
Tai, kas tuščia, nenaudinga, Tu, Viešpatie, gali pripildyti to, kas pranoksta net mūsų lūkesčius! Taip dažnai pritrūkstame šventiškumo, džiaugsmo, palankumo, bendrystės vyno. Dairausi po savo namus ir… kartais nerandu net tuščių indų. Ateinu pas Tave, Viešpatie, gal tik su nedideliu puodeliu, stiklinėle. Man reikia dar didesnio stebuklo — kad padidintum mažą mano (širdies) indą! Idant jis gebėtų priimti Tavo gerąjį vyną.